Lietuvių kino kūrėjų darbuose – žvilgsnis per humorą į susvetimėjusias šeimas

Šeimos nepasirinksi. Kad ir kaip kartais ji tave varytų iš proto. Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje nacionalinių konkursinių programų kūrėjai komiškai žvelgia į šeimų santykius. Gretos Griniūtės vaidybinis filmas „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“ (2022) ir Justo Ramanausko „Tėtušis“ (2021) leidžia pasijuokti iš mums visiems gerai atpažįstamų situacijų. 

 

Susvetimėję vaikai

J.Ramanauskui studijuoti kiną teko važiuoti į užsienį. Kaip pats pasakojo, tuo metu, po mokyklos baigimo, Lietuvos ir teatro muzikos akademija nerinko režisūros kurso. „Dar mokykloje pradėjau kurti filmukus. Jau tada žinojau, kad noriu sieti gyvenimą su kinu. Kadangi Lietuvoje režisūrą rinkdavo kas keturis metus, man būtų reikėję po mokyklos baigimo laukti dar tris metus, kol galėčiau stoti. Tuo metu ir atsirado idėja pastudijuoti Anglijoje. Ten baigiau kino bakalaurą ir grįžau į Lietuvą.“

„Dar bestudijuodamas pradėjau dirbti prie filmų kaip kameros asistentas. Padirbau prie keleto lietuvių ir tarptautinių filmų, reklamų, pradėjau režisuoti ir muzikinius klipus. Per juos mano gyvenime atsirado reklamos. Tad jas ir klipus iki šiol režisuoju. Muzikinį klipą gal jau senokai režisavau, prieš porą metų. Paraleliai visada dirbdavau ties trumpametražiais filmais. „Tėtušis“ yra antras darbas. Dabar bandau gauti trečiam finansavimą. Ir toliau žiūriu link pilno metro,“ – apie savo kelią į režisūrą pasakojo J. Ramanauskas.

Režisierius dabar nemažai laiko praleidžia kurdamas reklamas, kurios, kaip pats teigia, padeda išlaikyti formą. „Atsispiri, gali panaudoti kokią idėją iš reklamos filmui ar atvirkščiai. Viskas su tuo kažkiek susiję. Šiaip dažniausiai kai tai darai, taip kaip koks dailininkas neprarandi rankelės. Labiausiai padeda išlaikyti formą. Tos idėjos, estetika vis tiek kažkiek persipina. Kadangi reklamos būna labai skirtingų siužetų, gali išsitestuoti idėjas, kurias po to gali panaudoti kine. Bet vis tiek kiekvieną projektą pradedi nuo nulio. Žiūri scenarijų ir galvoji, kaip čia padaryti.“

Naujausiame režisieriaus filme „Tėtušis“ trys ilgai nesimatę pagrindiniai veikėjai susiduria su keblia situacija – tėvui mirus Kuboje, jie turi sugalvoti, kaip parsigabenti jo kūną. J. Ramanauskas norėjo kalbėti apie šeimos narių susvetimėjimą, todėl tėvo netektis tapo išeitimi pasodinti savo veikėjus prie vieno stalo: „Kadangi jie yra tokie susvetimėję, dabar nelabai bendraujantys, tai tėvo mirtis yra visų trijų problema. Nori nenori, net jeigu esi kažkiek pasipykęs, kai yra tokia problema, kuri visus liečia, ir liečia ne tik iš tokios moralinės, bet ir finansinės pusės, tenka sėsti prie to stalo.“

Paklausus, kokios galėtų būti tokio susvetimėjimo priežastys, režisierius atsakė: „Pačiame filme yra užuominų, kodėl jie išsibarstę. Labiausiai – dėl finansinių priežasčių. Patys veikėjai prisimena vaikystę, kurioje taip nebuvo. Įžengus į suaugusių gyvenimą, kažkam užrašė namą, kažkam neužrašė. Kažkuriam iš jų geriau pasisekė gyvenime, kažuriam blogiau. Kažkas augina vaikus, kažkas neaugina. Tokie skirtingi požiūriai juos ir suskaldė. Jie patys nesprendė tų problemų ir atsidūrė tokioje situacijoje.“

Tačiau net ir kalbant tokiomis rimtomis temomis, J. Ramanauskas kuria komišką ir absurdišką atmosferą filme. „Pati situacija yra kiek absurdiška, todėl ir norėjosi, kad būtų toks įvalkalas. Reikia kūną parsivežti, dėl to kyla finansinės problemos. Pati istorija iš savęs yra kiek absurdiška. Tėvas gal irgi kiek absurdiškai pasielgė. Mirė žmona, gavo daug laisvės ir varė pagyventi. Viskas tokiame absurde vyksta. Ir filmo žanras, ir stilistika tą parodo,“ – pasakojo režisierius.

Filme pagrindinius sesers ir brolių vaidmenis atlieka Lietuvoje gerai žinomi aktoriai: Gabija Jaraminaitė, Martynas Nedzinskas ir Darius Gumauskas. Režisierius kelis iš jų jau buvo nusižiūrėjęs rašydamas scenarijų, tačiau, jo teigimu, jam buvo būtina juos išsibandyti atrankoje. 

„Aš stengiuosi nerašyti scenarijų aktoriui. Gal dar ir neturiu Scorseses ir De Niro santykio su kažkuo, kad taip galėtum su kažkuo laisvai elgtis. Aš vis tiek stengiuosi žiūrėti, kaip tie žmonės atrodo aktorių atrankoje. Kažkiek mintyse aš nešiojausi Gabiją ir Martyną. Man atrodė, kad jie tiktų tiems vaidmenims. Bet buvo labai svarbu, kaip šie trys žmonės atrodys kartu. Nebuvo taip, kad būtinai šį vaidmenį turi atlikti Martynas. Aš apie jį galvojau, bet jis ir pasitvirtino. Atrankos procese mes darėme scenarijaus skaitymą dar prieš priimant galutinį sprendimą. Man atrodė, kad tarp jų trijų buvo visai gera chemija. Ir aš jais tikėjau,“ – apie aktorių pasirinkimą pasakojo J. Ramanauskas.

Išgyventi Velykas

G.Griniūtė, kaip ir J. Ramanauskas, kino studijas baigė Anglijoje. Nuo pirmųjų savo kino bandymų ji paniro į komedijos žanrą, kurį toliau vysto ir festivalio konkursinėje programoje rodomoje juostoje. Jos vaidybiniame filme „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“ pagrindinė veikėja Eglė grįžta Velykoms iš Londono pasisvečiuoti į namus. Scenarijui autorė įkvėpimo sėmėsi tiek iš asmeninės patirties, tiek iš aplinkinių, ypatingai savo operatorės Olgos Lagun.

„Olga pirmiausia man atsiuntė novelę, kuri jai labai patiko. Bet ji yra visiškai nesusijusi su mūsų galutiniu darbo variantu. Mes pradėjom kalbėtis apie tai, kas mums šiuo metu reikšminga. Olga yra iš Baltarusijos, todėl šnekėjomės ir apie mūsų šaknis posovietinėse šalyse. Baltarusijoje iki šiol yra sovietinių skulptūrų, paminklų. Tai mus labai sujungė. Pradėjome diskutuoti apie tai, kad kai grįžti, savo gimtinėje jautiesi labai svetimas. Taip viskas ir prasidėjo. Mes gal šešis mėnesius vien tik kalbėjomės, apie ką turėtų būti filmas. Ir tik tada parašiau scenarijaus pirmąją versiją. Per jo vystymą su Olga patapome geromis draugėmis.“

Filme pagrindinė veikėja susiduria su įvairiomis kalbomis apie emigraciją į Londoną ir vis sulaukia klausimų, kada gi pagaliau grįš į gimtuosius namus. Kaip prisipažįsta režisierė, jai irgi kartais tekdavo susidurti su tokiomis kalbomis: „Tačiau iš savo mamos sulaukiau didelio palaikymo. Turėjau abi puses – gerąją ir blogąją“.

Grįžusi namo Eglė susiduria ne tik su giminių kalbomis, tačiau ir su motinos priekaištavimais. Tarp retai bendraujančių moterų filme jaučiamas susvetimėjimas ir atotrūkis. „Kadangi su Olga daug kalbėjomės, ji pasakojo, kaip yra jos šeimoje. Mano mama yra nuostabus žmogus, todėl tai visiškai nesutampa su kuo tuo, ką rodau filme. Tačiau su Olga buvo kitaip. Kai vaikai išvažiuoja gyventi toli, tėvai nebegali kontroliuoti jų gyvenimo taip, kaip norėtų. Iš to ir kyla filmo idėja, ir pats konfliktas. Kartais mes nesugebam vieni su kitais bendrauti ir išsikalbėti. Kartų skirtumas vis dar labai jaučiamas Lietuvoje,“ – apie veikėjų santykius ir filmo idėją kalbėjo režisierė.

Filmo veiksmas vyksta nuošalioje vienkiemio sodyboje. Prisimindama, kaip pasirinko tokią lokaciją, G. Griniūtė papasakojo istoriją, kaip ją atrasti padėjo šeimos narys: „Pas močiutę valgiau pietus ir papasakojau jai, kad filmuosiu filmą ir ieškau lokacijos, vienkiemio. Kitą dieną ji man paskambino ir sakė, kad jau viską surado ir važiuojam į Anykščius jos apžiūrėti. Taip ir gavosi, kad per močiutės pusseserės draugus atradau lokaciją, kuri buvo tobula filmui.“

Kino juostoje veikėjai rengiasi itin ryškių spalvų drabužiais, kurie galbūt nėra įprastai nešiojami lietuvių. Režisierė kuria kontrastą tarp giminės ir Eglės ir jos vaikino, kurie dėvi tamsius rūbus. Aiškindama tokį sprendimą, G. Griniūtė teigė, kad norėjo atspindėti Velykų šventę. 

„Tradiciškai jos mums asocijuojasi su daug spalvų, nes marginami margučiai, pinamos verbos. Gal taip ir norėjau atspindėti kaimo stilistiką su visomis spalvomis. O dėl kontrasto norėjau parodyti, kad dažnai grįžtant iš emigracijos ar iš užsienio kartą per metus jautiesi svetimas. Drabužių kontrastas tai ir išryškina. Mes kartais nepritampam prie tos aplinkos, kuri iš tikrųjų turėtų būti namų ir jauki, bet yra priešingybė ir išsiskiri iš aplinkos ar patampi juoda avimi.“

Namo sugrįžusi Eglė sulaukia nepatogių klausimų apie motinystę ir ketinimą susilaukti vaikų, į kuriuos ji atsako neketinanti jų turėti. Tai šeimoje iššaukia skirtingas reakcijas. Režisierei buvo svarbu kalbėti apie moters laisvę rinktis: „Man atrodo, kad apie tai turime kalbėti nuolatos. Lietuvoje moterų režisierių yra tiek mažai, todėl reikia išnaudoti šitą terpę, išreikšti nuomonę ir kalbėti. Kinas yra labai puikus įrankis užduoti klausimus publikai, ypač žvelgiant į tai, kas vis dar dedasi kaimyninėje Lenkijoje ir visur kitur pasaulyje. Manau, tai yra labai svarbu. Mes labai dažnai vertiname feminizmą neigiamai. Filme mes taip pat kalbame apie kartų skirtumus. Jaunoji karta gali rinktis, kokį gyvenimą ji nori gyventi, turėti vaikų ar ne. Tai yra kiekvienos moters pasirinkimas,“ – kalbėjo G. Griniūtė.

Praėjusį pavasarį režisierė dalyvavo „TorinoFilmLab“ kino mokymuose. Ten ji pradėjo vystyti pirmąjį pilno metro filmą kartu su prodiusere Ieva Misiulaityte. „Mane labai domina laikotarpis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Pati gimiau 1992 metais. Mano vaikystės atsiminimai man labai įdomūs. Aš nagrinėju kaip tik tą laikotarpį. Kuriu istoriją apie septynmetę mergaitę, kuri ruošiasi pirmajai komunijai – kaip jos akimis yra matomas pasaulis, kaip sovietiniai simboliai buvo keičiami krikščioniškais.“

„Bandau tą laikotarpį pašiepti ir pažiūrėti visai kitomis spalvomis. Mes dažnai jį atsimename labai negatyviai, nenorime apie jį kalbėti. Manau, kad po 30 metų nepriklausomybės būtų labai įdomu pakalbėti apie laiką, kai viskas buvo tamsu ir liūdna, bet tuo pačiu jame buvo labai komiškų ir juokingų mūsų gyvenimo detalių“, – apie naują projektą kalbėjo režisierė.

15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali žiūrėti Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės kino teatruose ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

Festivalio pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kino centras. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Izraelio ambasada, Prancūzų institutas, ES programos „Kūrybiška Europa“ Media biuras Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

 

Asmeninės jaunųjų kino kūrėjų patirtys: atviros ir kartais itin skausmingos

Kokiame pasaulyje mes gyvename? Ir kaip pandemija paveikė mūsų socialinius įpročius? Iki sausio 18 d. vykstančiame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje nacionalinių konkursinių programų kūrėjai drąsiai žvelgia į savo asmenines, nepatogias ir kartais itin skaudžias patirtis. Mūsų visuomenėje į užribį nustumti nuo priklausomybės narkotikams kenčiantys žmonės Rinaldo Tomaševičiaus vaidybiniame filme „Paskutinis kartas“ (2022) ir pasimatymą pandemijos metu vaizduojantis Luko Kacinausko „Aš buvau Maksas“ (2022) pasakoja labai skirtingas, bet režisieriams itin svarbias istorijas.

 

Kalbėti skaudžiomis temomis

R.Tomaševičiui gyvenime labai pasisekė. 20 metų pragyvenęs gatvėje ir visus narkotikus išbandęs vyras jau ne vienerius yra visiškai blaivas ir už tai yra dėkingas panašaus likimo žmogui, kuris jam pasiūlė kreiptis į priklausomybės ligų centrą: „Jis pats gulėjo tame centre ir sakė: kai jau pavargsi, visiškai nebegalėsi, paskambink, tau ten padės. Mes trys draugai gyvenom Naujininkuose, tokioje landynėje. Pavargom, todėl paskambinom. Atvažiavo, paėmė du draugus. O trečias dar nuvažiavo paskutinės dozės, jis nespėjo ir po to gatvėje mirė. Mes dviese nuvažiavome gydytis“, – senąjį gyvenimą prisimena kūrėjas.

Nustojęs vartoti R. Tomaševičius baigė vakarinę mokyklą, išbandė batsiuvio darbą, tačiau labiausiai jį traukė menai. Kaip pats teigia, ne jis pasirinko režisūrą, bet ji pasirinko jį: „Nusipirkau tokią muilinę lombarde už dešimt eurų. Pradėjau su ja fiksuoti pasaulį. Aš buvau kaip iš naujo gimęs mažas vaikas. Manęs niekas nestabdė. Nuėjau mokytis į vakarinį, galvojau, reikia stoti į universitetą. Po truputį mane tai privedė prie kino režisūros.“

Šiuo metu vyras studijuoja vaizdo režisūrą 4-ame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Trečiame kurse gavęs užduotį kalbėti apie skausmingus dalykus, jis nėrė į savo paties gyvenimo patirtį: „Mes šnekėjomės, kad svarbiausia kalbėti temomis, kurios tau yra skausmingos ir tada gaunasi visai neblogi filmai, nes tu tuo gyveni, sergi. Aš pats daug metų gatvėje gyvenau tokį patį gyvenimą, vartojau psichotropinius dalykus. Man pavyko iš ten išnirti, o visas patirties bagažas liko. Todėl ir norėjau pasidalinti tuo, ką pats išgyvenau, mačiau, ir kas iki šiol vyksta Vilniaus gatvėse ir paribiuose.“

„Paskutiniame karte“ veiksmas sukasi aplink tris pagrindinius veikėjus: Tadą, jo nėščią merginą Grėtę ir draugą Robį, kurie nusprendžia pradėti priklausomybės ligų gydymo kursą. Kino kūrėjas į filmą įdėjo ne tik savo patirtį. Filmuodamas dokumentinius filmus jis susipažino su daug to paties likimo žmonių, kurie iki šiol vartoja narkotikus ir gyvena apleistose landynėse. Kaip pats pripažįsta, jam lengva prieiti prie jų, kadangi puikiai moka jų kalbą ir juos supranta. Žmonės juo pasitiki ir prisileidžia. 

„Tuo pačiu metu, kai rašiau scenarijų, filmavau dokumentinį filmą. Audrius Stonys mums uždavė užduotį tema „Vilniaus naktys“. Prie Europos filmavau skvotą. Dabar jį užkalė. Ten buvo nėščia maždaug 30-ies metų moteris. Jos vaikinas perdozavo. Dešimties valandų laikotarpyje jį apgraužė žiurkės, iškabino akis, pirštus. Aš mačiau visa tai, kas vyksta ir pernešiau į scenarijų“, – tikromis istorijomis dalinosi režisierius.

Su šia moterimi jis supažindino ir vieną iš pagrindinių filmo aktorių Sofiją Gedgaudaitę, kuri „Paskutiniame karte“ vaidina nėščią narkomanę. Į skvotus režisierius vežiojosi ir filmo operatorių Nojų Drąsutį. R. Tomaševičius norėjo, kad jis pamatytų tokį gyvenimą, į jį įsijaustų ir kuo realistiškiau perteiktų kamera. Būtent todėl vizualine kalba šis filmas kiek primena dokumentinį kiną. 

„Mes norėjome padaryti vaidybinį filmą, kuris turėtų dokumentiškumo. O kai kamera gyva, dreba ir vaikšto, tai ji to labai priduoda. Tuomet veiksmas labai atgyja ir duoda to tikrumo. Tada labiau tikiu, kad veiksmas iš tiesų vyksta dabar“, – aiškino režisierius.

Kino kūrėjas filmui taip pat pasitelkė tikras lokacijas. Kai kurios scenos filmuotos tikruose skvotuose. Komandą taip pat įsileido Vilniuje, Savanorių pr. esantis Vilniaus priklausomybes ligu centras. „Ten, kur filme gyvena dyleris, filmuojama buvo pas mane. Virš mano buto iš tiesų toks gyveno. Aš atpažįstu aplinką, kur gyvena narkomanai ir iš karto supratau. Pas mus kaimynai ir policiją kviesdavo. Landynė buvo filmuojama senamiestyje, kurią surado prodiuserė pas kažkokį vyrą. Davė jis raktus ir už dyką leido ten filmuoti. Iš pradžių norėjome filmuoti tikrame skvote, bet ten, kiek pamenu, buvo labai didelė smarvė, dar šalta, todėl nerizikavome“, – apie filmavimo vietų pasirinkimą pasakojo režisierius.

Filme norintys atsikratyti priklausomybės veikėjai susiduria su sveikatos sistema, kuri nėra labai palanki: ilgos eilės arba mokamas gydymas, kuriam dauguma narkomanų visiškai neturi pinigų. Režisierius tai pamini ir savo filme, o šią idėją jam pamėtėjo matytos norinčiųjų pasveikti situacijos. 

„Kai filmavau dokumentinį filmą, vienas vyrukas prašėsi pagalbos, kad jį paguldyčiau. Iš pradžių jam siūliau į detoksikacinį, kad jį atstatytų, paskirtų jam vaistus, izoliuotų. Ten paskambinus, į nemokamą vietą iš karto neguldo. Reikia užsirašyti į eilę. Tada vėliau ieškojau reabilitacijų, kurios būtų nemokamos. Radau vieną, bet ji buvo labai religinga. O juos gąsdina maldos. Kai kurie eina į religines, bet palūžta ir pabėga paskui. Tave labai atstumia, kai per prievartą reikia melstis. Tai tokia pas mus ir situacija. Gal apie tai aš irgi norėjau tą užsiminti“, – mintimis dalinosi R. Tomaševičius.

 

Atvirumas visada laimi

Režisieriaus Luko Kacinausko baigiamasis režisūros darbas trumpametražis filmas „Aš buvau Maksas“ žvelgia į asmeninę pažinčių per programėles patirtį pandemijos metais. Ne paslaptis, kad karantinas daugelį uždarė tarp keturių sienų, sumažėjo socialinis žmonių ratas, todėl pats kino kūrėjas ir daugelis jo aplinkos žmonių paniro į virtualias pažintis, kurias sekė įvairūs pasimatymai. 

„Mano visa pažįstama aplinka paniro į tokią pasimatymų kultūrą, nuolatos apie tai kalbėjo ir aš nusprendžiau tiek smalsumo, tiek pragmatiniais sumetimais išbandyti, nueiti ir patirti. Mane ši patirtis savotiškai nustebino ir šokiravo, kažkas nudžiugino – buvo visa puokštė įdomių patyrimų, kuriuos nusprendžiau sudėti į scenarijų. Man tai pasirodė dramaturgijos verta patirtis. Joje pastebėjau virsmus, žmonių metamorfozes, kaip socialinių medijų diskursas leidžia jiems susikurti alternatyvias personas, kažkokius gražius savo įvaizdžius. Jie bliūkšta, kai susitinki akis į akį ir pamatai, kaip iš tikrųjų yra. Visos šios patirtys mane įkvėpė ir nusprendžiau apie tai padaryti autentišką ir gana asmenišką filmą“, – apie filmo įkvėpimą kalbėjo L. Kacinauskas.

Pagrindinis jo filmo veikėjas Maksas eina į pirmąjį internetinių pažinčių pasimatymą su vaikinu vardu Tadas. Vaikinas jaučiasi gan nejaukiai ir nedrąsiai, todėl iniciatyvos imasi Tadas. Kalbėdamas apie savo herojus, kino kūrėjas pastebėjo, jog dauguma žmonių išties bendrauja panašiai. 

„Labai panašios situacijos vyksta visuose pasimatymuose. Vienas žmogus labiau dominuoja, kitas galbūt labiau pasyvus. Vienas labiau nori susipažinti, kitas daugiau dengia, slepia. Šioje situacijoje save padalinau į dvi skirtingas stovyklas. Vienur aš būnu labiau Maksas, kitur – Tadas. Kodėl tai yra labai atpažįstama žiūrovams? Kiekvienas skirtingose aplinkybėse gali tapatintis su skirtingu veikėju ir atrasti jo teisybę, motyvaciją ir logiką.“

„Man kaip kūrėjui svarbu trinti skirtį tarp protagonisto, antagonisto, kažkokio socialiai labiau priimtino veikėjo ir ne. Visi esame žmonės ir elgiamės priklausomai nuo aplinkybių. Jose vienas žmogus slepiasi, save izoliuoja ir veikia iš priedangos, bando susigaudyti naujose situacijose, pažinimo formate. Nori gal kiek mažiau atsiskleisti ir save labiau izoliuoti. O kitas eina tiesiog drąsiai ir atviromis kortomis. Kažkada tas apsimetinėjimas prieina liepto galą ir žmogus atsiskleidžia. Šios istorijos atveju, kai Maksas atsiskleidžia, jis nuginkluoja ir šokiruoja pasimatymo partnerį,“ – apie skirtingus veikėjus ir jų universalumą pasakojo L. Kacinauskas.

Beveik visas filmo veiksmas vyksta uždaroje mažoje erdvėje – Tado automobilyje. Tokį režisūrinį sprendimą kūrėjui padiktavo tiek pragmatiniai, tiek kūrybiniai sumetimai. „Kadangi filmavome pandemijos metu, bandėme minimalizuoti visus kaštus ir lokacijas. Filmuoti automobilyje buvo saugu: keli aktoriai, maža komanda, todėl mažai rizikos. Tačiau iš principo tai yra dviejų žmonių burbulas, jų intymi ir kamerinė erdvė, kurioje jauku ir gera būti. Tai yra mikropasaulis, dviejų žmonių būtis.“

„Labai norėjosi žiūrovą truputį uždaryti į tą automobilį kartu su jais, kad jis jaustųsi to mažo pasaulio dalimi. Dar viena priežastis – per pandeminį laikotarpį mes buvome uždaryti į mažas bendruomenes, grupes, buvome užspausti lygiai taip pat kaip ir pagrindinis veikėjas. Tai suponuoja į jo vidinį pasaulį, nepatogumą mažoje uždaroje erdvėje ir joje jis keliauja savo kelionę į atsiskleidimą, savęs pažinimą“, – apie lokacijų pasirinkimą pasakojo režisierius.

Toks erdvės pasirinkimas padiktavo ir kino kalbą. L. Kacinauskas neslepia, kad montažo procese jam ir operatorei Meidai Lileikytei teko atsisakyti įspūdingų ir gražių kadrų, kurie galų gale netiko pačiam istorijos pasakojimui: „Mūsų vizualinė kalba galėjo būti labai turtinga ir įvairi. Iš tiesų išbandėme daug skirtingų technikų, rakursų. Tik montažo etape, prisėdus prie darbo, pradėjo aiškėti, jog vieninteliai įdomūs kadrai yra stambūs planai, kuriuose matomas žmogaus veidas, akys, neverbalinės kalbos elementai. Jie pasirodė patys išraiškingiausi, geriausi.“

„Dar kartą įsitikinome, kad uždarę veikėjus į mažą, nejaukų pasaulį, stambūs planai leido dar labiau atskleisti šio filmo nepatogią perspektyvą, Makso pažinimo kelią. Mes atsisakėme daugumos gražių, kombinuotų brangių, bendrų planų, kurie buvo efektingi. Juostoje liko tiktai tai, ko pačiam filmui labiausiai reikia, kas vestų istoriją į priekį ir leistų maksimaliai gerai persiskaityti.“

„Aš buvau Maksas“ jauni vaikinai kalba šiuolaikine jaunimo kalba, kuri yra stipriai paveikta Vakarų kultūros. Toks vartojamos kalbos pasirinkimas L. Kacinauskui atėjo dėl autoriaus supratimo, kiek jam svarbu filme atiduoti save. „Man svarbu kiek įmanoma daugiau atiduoti savęs ir kiek įmanoma mažiau prašyti iš kitų. Mano kuriamas kinas turi būti asmeniškas ir autentiškas bei atpažįstamas kitiems. Tai buvo vienas iš svarbių vardiklių, kad tame būtų daug atpažįstamumo. Tas pats anglų kalbos vartojimas mano kalboje, leksikoje yra aš. Tai savotiškai išduoda ir mūsų kartos eklektiškumą, amžių, kuriame gyvename. Svetima kalba taip pat leidžia pasislėpti nuo tam tikrų dalykų, kurių nenorėtum sakyti savąja arba tie žodžiai skambėtų banaliai ar nepatogiai“, – teigė kino kūrėjas.

Režisierius tikisi, kad pagrindinę filmo mintį žiūrovai lengvai perskaitys: „Aš buvau Maksas“ kalba apie tai, kad nepaisant kokiame spalvingame, eklektiškame ir sujauktame pasaulyje gyvename, vis dėl to tikrumas ir nuoširdumas visada išlieka kaip vertybė. Norėdami iš tikrųjų pažinti žmogų ir prie jo prisiartinti, turime pradėti nuo savęs ir būti atviri. Tokiu būdu vyksta vienas kito pažinimas. Būdami atviri visada laimime,“ – apie tai, ką norėjo pasakyti filmu, pasakojo L. Kacinauskas.

15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali žiūrėti Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės kino teatruose ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

Festivalio pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kino centras. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Izraelio ambasada, Prancūzų institutas, ES programos „Kūrybiška Europa“ Media biuras Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

 

Paskelbti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nugalėtojai

Sekmadienio vakarą apdovanojimų ceremonijos metu tarptautinė žiuri paskelbė geriausius 15–ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio filmus. Konkursinėse programose šiemet varžėsi 39 kūriniai iš Lietuvos ir viso pasaulio. Paskelbus nugalėtojus, festivalis tęsiasi iki sausio 18 d., o jį papildo specialioji nugalėtojų programa, kurią bus galima pamatyti „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose Vilniuje.

„Grand Prix“ apdovanojimą pelnė Olgos Lucovnicovos dokumentinis trumpasis filmas „Dėdė Tudoras“ (Belgija, Vengrija, Portugalija, Moldova). Šioje istorijoje po 20–ies metų tylos režisierė sugrįžta į prosenelių namus, kur kadaise išgyveno visam gyvenimui atmintyje įsirėžusią traumą. „Šis filmas mus veda į lėtą kelionę, kurios tikslas atsiskleidžia ne iškart. Režisierė žavi ir stebina drąsiu ir nuoširdžiu būdu, kuriuo ji susiduria su savo demonais. Kurdama vaizdines metaforas, ji pasitelkia kino galią tam, kad perteiktų dalykus, kuriuos ne visuomet įmanoma išreikšti vien žodžiais“, – įteikdami pagrindinį festivalio apdovanojimą sakė žiuri nariai.

Geriausiu tarptautinės konkursinės programos filmu tapo režisieriaus Sebastiano Mulderio dokumentinis trumpasis filmas „Naya. Miškas turi tūkstantį akių“ (Olandija). Vaizdo kameros jame seka vilkę Naya, kuri iš gimtosios Vokietijos per Nyderlandus keliauja į Belgiją. Ji tampa vis žinomesnė ir matomesnė, kol palaipsniui šis dėmesys jai tampa pavojingas. „Šiame santūriai žavingame filme itin kinematografiškai panaudota jau turima filmuota medžiaga, ji mus įtraukia į kelionę, besimainančią nuo pasakos iki siaubo filmo. O pakeliui keliami klausimai apie dviprasmišką žmogaus santykį su gamta, stebėjimo visuomenę ir sensacijų kupiną žiniasklaidą“, – sakė žiuri.

Režisierės Urtės Sabutytės filmas „Apklausa“ (Lietuva) buvo pripažintas geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu. Istorija nukelia į 2000–uosius – jauna prokurorė Aleksandra tiria prekybos žmonėmis bylą, o žiūrovas kartu su ja dalyvauja dviejose apklausose su provokuojančiu įtariamuoju ir teisėsauga nepasitikinčia nukentėjusiąja. „Kinematografiškai įspūdingas filmas atidžiai seka sudėtingoje situacijoje atsidūrusią veikėją – čia persipina asmeninės ir socialinės problemos. Režisierė pademonstruoja tvirtą viziją ir mes tikimės daugiau jos darbų ateityje“, – lietuvės režisierės trumpąjį filmą gyrė žiuri nariai.

Specialiojo žiuri paminėjimo šiemet nusipelnė režisierių Victorios Lafaurie ir Hectoro Alboukero vaidybinis filmas „Lu kaimynas“ (Prancūzija) – istorija apie septyniolikmetį Vladimirą ir jo slapčia įsimylėtą kaimynę Lu. Jai nusprendus išsikraustyti pas dešimčia metų vyresnį vaikiną, Vladimiras mėgina nugalėti savo pavydą ir jai padėti. „Filmas pasižymi turtingu pasakojimu ir dideliu dėmesiu detalėms, kurios paprastą filmo premisą pripildo daugybe subtilių sluoksnių. Abu pagrindiniai aktoriai atliko puikius, žavesio ir energijos kupinus vaidmenis“, – sakė žiuri.

15–ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinių programų filmus stebėjo ir vertino įvairių Prancūzijos, Kanados, Švedijos, Jungtinės Karalystės kino festivalių programų sudarytoja Lucile Bourliaud (Prancūzija), 2020-ųjų festivalio geriausio dokumentinio filmo nugalėtojas, režisierius ir operatorius Karol Lindholm (Lenkija) ir kino kuratorė Mantė Valiūnaitė (Lietuva).

Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali išvysti kino teatruose Vilniuje ir Klaipėdoje arba „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodomi stipriausi pastaraisiais metais sukurti darbai. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Ką būtinai pažiūrėti? Festivalio programos sudarytojų rekomendacijos

Filmų beveik 80, o dienų – tik 7! Kaip išsirinkti? Konkursinės 15–ojo festivalio programos sudarytojai geriausiai pažįsta šiemetinius filmus, todėl skuba jums į pagalbą ir dalinasi savo TRUMPŲ, BET FILMŲ TOP’ais.

 

 

NAYA. MIŠKAS TURI TŪKSTANTĮ AKIŲ, rež. Sebastian Mulder 

Vilkė Naya iš Vokietijos keliauja į Belgiją ir ši kelionė tampa tarptautine sensacija: ji pristatoma žinių reportažuose, akylai sekama entuziastų, aptariama skeptikų. Tačiau Naya tuo nebūtinai patenkinta. Iš internete prieinamos ir mokslininkų rinktos medžiagos filmą sukūręs Sebastianas Mudleris parodo, jog karts nuo karto scrollinant socialinius tinklus blykstelinti mintis, jog „gal ir nėra gerai, kai visą tavo gyvenimą seka tūkstančiai nematomų akių“, turi net labai daug pagrindo.

 

CITADELĖ, rež. John Smith 

Kurį laiką taip atrodė visų mūsų gyvenimai: tyrinėjant urbanistinį peizažą pro savo namų langą ir klausantis užtikrintų politikų kalbų apie COVID-19, kurios kitą dieną jau bus paneigtos – ne ką mažiau užtikrintai. Lakoniškame, meistriškai turinį ir formą jungiančiame Johno Smitho filme „Citadelė“ sutelpa visa per karantiną išgyventų jausmų amplitudė: nuo irzlaus nerimastingumo iki juoku prasiveržiančio absurdo.

 

O ANAPUS DIENA, rež. Damian Kocur

Filmas „O anapus diena“ šauna tiesiai į aktualijų dešimtuką. Ne tik dėl to, kad pasakoja istoriją apie Lenkijos provincijos keltininką ir nelegalų migrantą iš Palestinos, bet ir dėl to, jog primena, kaip žmogui reikia žmogaus: kaip vienatvei kartais reikia atgarsio, o kiekvienam mūsų – švelnumo. Ir visa tai išties kaip niekad aktualu šiandien: migrantų krizės akivaizdoje, pandemijos nuovargyje, asmeninių pasirinkimų labirintuose.

 

AŠ BUVAU MAKSAS, rež. Lukas Kacinauskas 

Mano veiksmų seka, peržiūrėjus filmą „Aš buvau Maksas“: 1) atsitokėti nuo visa apimančio nejaukumo jausmo, kuris persmelkia ne tik į pirmą pasimatymą išsiruošusį Maksą, bet ir žiūrovus; 2) įsidėmėti Luko Kacinausko pavardę, nes tokių sodrių debiutų nebūna daug. To paties linkiu ir kitiems.

 

ATKŪRIMAS, rež. Laurynas Bareiša 

Laurynas Bareiša iš pradžių sukuria įspūdį, jog viskas aišku ir paprasta: vyksta ikiteisminis tyrimas, nusikaltimo vietoje atkuriamas nusikaltimas. Bet ne nusikaltimas ir ne kaltinamasis čia svarbiausias – visai nejučiomis režisierius ima krapštyti kitą visuomenės žaizdą. Tai žiūrovo atidos reikalaujantis, talentingai sukonstruotas ir be galo talpus filmas, nors trunkantis vos 12 minučių.

 

 

PIRTIS, rež. Laurynas Bareiša

Mano nuomone, tai yra vienas geriausių filmų, sukurtų nepriklausomoje Lietuvoje. Vos per 16 min. L. Bareiša sugeba sutalpinti filme tiek daug apie Lietuvą, apie kiną, kiek kiti režisieriai nesutalpina 5–iuose ilgo metro filmuose. Tobulas trumpo metro filmas, vis dar, mano nuomone, nepakankamai apkalbėtas ir pastebėtas, nepaisant „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo ir premjeros Venecijos kino festivalyje.

 

TAVO GATVĖ, rež. Güzin Kar

Niekuo neypatinga nyki gatvė Vokietijoje. Pilkas dangus, beveik jokių žmonių, ruduo. Ramus balsas pradeda pasakoti, kas šioje gatvėje įvyko. Ir tada šita „jokia“ gatvė tampa kreivo Vokietijos (Europos) atvaizdo veidrodžiu.

 

LĖLĖ, rež. Elahe Esmaili

Linksmas ir baisus filmas apie Iraną. Garantuoju, kad dokumentiką mėgstantis žiūrovas labai gerai praleis laiką, žiūrėdamas šitą filmą. 

 

BE ABEJONĖS, rež. Meltse Van Coillie

Tai yra drama. Turbūt. O gal iš tikrųjų tai yra siaubo filmas? Vienas įvykis pakeičia viską. Mažos mergaitės vasaros atostogos, tie patys rutininiai veiksmai įgauna kitą prasmę. Gal vaikystė yra siaubo filmas?

 

HORACIJUS, rež. Caroline Cherrier

Mylimiausias mano tarptautinių konkursinių programų filmas.  Daugiau apie jį jokių komentarų nebus. 

 

 

PARDUOTUVĖS POLITIKA, rež. Sarah Arnold

Siurrealistinis filmas, atskleidžiantis šių dienų aktualijas. Žiūrėdama filmą galvojau, jog nepaisant sukurtos dirbtinės erdvės, jausmas vis vien labai realistiškas ir pažįstamas. Labai paveikus ir jautrus filmas, nufilmuotas ant kino juostos. Manau, jog tikrai nepaliks abejingų žiūrovų.

 

ČIUPK JUOS, rež. Morgane Dziurla-Petit

Absurdiškas ir subtiliai linksmas filmas. Politinės aktualijos, kiekvieną dieną ūžiančios galvą ir sukeliančios įvairiapusiškus jausmus, čia atsigręžia į pagrindinį veikėją, kuris netyčia yra absurdiškų aplinkybių auka. Kitaip – juokas pro ašaras.

 

TYLUS ŽMOGUS, rež. Nyima Cartier

Atrodo, jog žiūrime vaizdo stebėjimo kameros medžiagą. Kaip dažnai patys susikuriame istorijas apie žmones, kurie galbūt tiesiog prisėdo pailsėti? Kontempliatyvus, bet tikrai nenuobodus filmas.

 

TAVO GATVĖ, rež. Güzin Kar

Jautriai ir atvirai perteikta netekties istorija. Režisierė atskleidžia savo santykį su vietomis, kurias praeiname kiekvieną dieną, tačiau ne visiems jos yra tokios reikšmingos.

 

VIDINIS PASAULIS, rež. Jean-Charles Finck, Sandrine Stoïanov

Ryškiai, tarsi judantis paveikslas nutapyta istorija. Melancholiškas ir suteikiantis vilties filmas, kad gyvenimas yra nuolatinis jausmų virsmas ir mūsų užduotis – niekada nepasiduoti ir siekti savo tikslų nepaisant visko.

Trumpametražių filmų ciklas „Kai susitinka istorijos” kviečia į virtualias migruojančio kino peržiūras

 

Socialinėmis temomis kalbantys filmai geba ne tik aktualiai reflektuoti visuomenės pokyčius ir problemas, bet ir įkvėpti mus pamatyti jas naujomis akimis. Šiandien startuojantis trumpametražių filmų ciklas „Kai susitinka istorijos” kviečia reflektuoti apie mus supančią aplinką ir joje vykstančius socialinius procesus. Pirmoji filmų ciklo programa pristatoma 15-jame Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje ir bus rodoma nemokamai LRT mediatekoje iki vasario 12 d.

Trumpametražių filmų programų ciklas „Kai susitinka istorijos” –  tai viena iš menų agentūros „Artscape” kartu su partneriais „Lithuanian Shorts”, „Diversity development group”, „NARA” įgyvendinamo projekto „Kai susitinka istorijos” veiklų.  Šis projektas skirtas skatinti visuomenės toleranciją migruojančių ekonomines ir socialines problemas patiriančių šalių piliečių atžvilgiu, įgyvendinant inovatyvias menines priemones ir viešinimo kampaniją Lietuvoje. 

Džiaugiamės, kad  projekto veiklos startuoja su „Lithuanian Shorts” kuruojamu trumpųjų filmų ciklu. Kinas yra viena paveikiausių medijų, sugebančių greitai reflektuoti socialines problemas ir sėkmingai reprezentuoti tikrovę”, – sako menų agentūros Artscape” kultūros edukacijos ir socialinės integracijos programos vadovė Ieva Šlechtavičiūtė.

Pirmoje ciklo „Kai susitinka istorijos” programoje penki trumpametražiai filmai kviečia pasinerti į migruojančius gyvenimus, nukeliančius žiūrovus į multikultūrinį pasaulį, jame užkoduotus kasdienius pralaimėjimus ir netikėtus atradimus. Čia susitinkančios istorijos rimtai ir kartaisironiškai pasakoja apie mūsų vidinius įsitikinimus ir stereotipus, identiteto paieškas ir naujos, šviesesnės ateities viltį. Programos filmai įvertinti tarptautiniuose Kanų, Roterdamo, Sarajevo, Vision du Reel” festivaliuose ir pasirengę pelnyti lietuvių auditorijos simpatijas. Programą parengė lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts”.

Nyderlanduose kuriančių režisierių dueto Sarah Blok ir Lisa Konno filmas „Baba” pristato vieno pirmųjų turkų imigrantų Olandijos kultūros srityje portretą. Filme girdime jo interviu su dukra spalvingos madų kolekcijos fone. Rumunų režisieriaus Adi Voicu trumpametražis filmas „Paskutinė kelionė prie jūros” nukelia mus į pajūrio link važiuojančio traukinio kupė, kurioje įvyksta stereotipų ir išankstinių nusistatymų susidūrimas. 

Dokumentinėje juostoje „Labas, Salaam” (rež. Kim Brand) kalbama apie migracijos patirtį vaikų akimis – čia du olandų berniukai Merlijnas ir Silas palydi žiūrovus į vaikų juoko, žaidimų ir pokalbių su bendraamžiais kupiną migrantų stovyklą. Jautri italų kino kūrėjų Farnoosh Samadi ir Ali Asgari drama „Tyla” pasakoja kurdų pabėgėlių istoriją, kurioje dukra neranda vidinių jėgų išversti savo mamai mirtinos diagnozės. Paskutinis programos filmas „Migruojantis atvaizdas” (rež. Stefan Kruse Jørgensen) – tai dokumentinė vaizdų dėlionė, kurioje sekame fiktyvios pabėgėlių grupės pėdomis po visą Europą.


„Filmų cikle „Kai susitinka istorijos” trumpametražio kino pagalba norime parodyti kitokią migracijos temos pusę. Filmai buvo kruopščiai atrenkami iš reikšmingų kino festivalių programų, tariamasi su užsienio kino platintojų kompanijų atstovais siekiant sudaryti aktualias, paveikias ir žiūroviškas Europos kino kūrėjų programas. Tai, kad visi filmai pripažinti užsienio festivaliuose, pelnę tarptautinius apdovanojimus, tik įrodo, kad tokios temos kaip migracija, socialinė integracija ir visuomenės tolerancija yra svarbios Europos kino kūrėjams ir jomis norima atvirai dalintis”, – teigia viena iš programos sudarytojų, lietuviškų trumpametražių filmų agentūros  „Lithuanian Shorts” vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė.


Programos filmus galima nemokamai žiūrėti sausio 12  vasario 12 d.  LRT mediatekoje.

Filmų sąrašas bus atnaujinamas kas mėnesį. Daugiau informacijos: www.artscape.lt

 


Projektas finansuojamas Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo lėšomis bei Socialinės apsaugos darbo ministerijos.

„Europos istorijos“ – drąsūs kylančių talentų filmai specialioje Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programoje

„Kūrybiškos Europos“ biuras Lietuvoje kartu su Vilniaus tarptautiniu trumpųjų filmų festivaliu jau trečią kartą filmų mylėtojams pristato specialiąją programą „Europos istorijos“, kviečiančią sausio 12–18 d. pasinerti į kinematografišką jaunųjų Europos talentų kuriamą pasaulį. Visi programos filmai bus rodomi nemokamame seanse sausio 14 d., 18 val., Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, o 3 iš jų sau patogiu laiku žiūrovai galės išvysti portale „15min.lt, viso festivaliu metu.

Šių metų programoje – net 5 dėmesį prikaustančios istorijos: danų režisierės Zinnini Elkington vaidybinė drama „Laumės vaikas“, eksperimentinės dokumentikos juosta „Sine Die“, kurią režisavo, filmavo ir montavo ispanė Camila Moreiras, įtempto siužeto, bet minimalaus dialogo darbas „Yalla“, režisuotas Carlo D’Ursi, bei drąsūs ir kiek provokuojantys animaciniai kūriniai, pastaraisiais metais pristatyti ne viename prestižiniame filmų festivalyje – „Papukų fėja“ (rež. Léahn Vivier-Chapas) ir „Močiutės seksualinis gyvenimas“ (rež. Urška Djukić, Émilie Pigeard).

„Europos istorijose“ pristatomi filmai kalba globaliomis, jaunajai Europos kūrėjų kartai aktualiomis temomis: apie karinių konfliktų pasekmes žmonėms ir gamtai, šiuolaikinės motinystės iššūkius, kvestionuoja rėmus, į kuriuos moterys buvo spraudžiamos anksčiau ir ko iš jų tikimasi dabar. Penkis savo tema, forma, technika ir kino kalba besiskiriančius filmus vienija saviraiškos laisvė, drąsa ir ambicingumas kurti sienas peržengiančius kūrinius. Filmai buvo pristatyti Venecijos, Amsterdamo  filmų festivaliuose, nominuoti prestižiniam Ispanijos „Goya“ apdovanojimui ir toliau tęsia savo kelionę Lietuvoje.

Programoje rodomi filmai – patyrusių Europos kino gamybos kompanijų ir naujų talentų bendradarbiavimo rezultatas, kurio įgyvendinimą parėmė Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ paprogramė MEDIA.

„Europos istorijas“ pristato ES programos „Kūrybiška Europa“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius.

Filmus galima žiūrėti 15min portalo mediatekoje iki sausio 18 d.

Daugiau apie programą: čia

Apie „Kūrybišką Europą“ 

„Kūrybiška Europa“ yra Europos Sąjungos programa, skirta Europos kultūrai, kinui, televizijai, muzikai, literatūrai, scenos menui, paveldui ir kitoms susijusioms sritims remti. Paprograme MEDIA jau daugiau nei 30 metų remiamas Europos kino ir audiovizualinis sektorius: filmų ir serialų kūrimas ir sklaida, kino festivaliai, vaizdo žaidimai, kino edukacija ir kitos Europos audiovizualinį turinį populiarinančios iniciatyvos. 

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kvies naktį praleisti kino teatre

Sausio 12–18 d. vyksiantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis didžiausius kino gerbėjus artėjant savaitgaliui pakvies į populiariausią ir laukiamiausią renginį – 5 valandų trukmės tradicinę „Kino naktį“. Seansas penktadienį vyks Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, ir Šiauliuose, Fotografijos muziejuje, o šeštadienį persikels į Klaipėdą, kino teatrą „Arlekinas“.

„Šis jau legendinis mūsų seansas kasmet sulaukia itin daug žiūrovų dėmesio, nes per kelias valandas čia galima pamatyti daugybę gerų filmų vienoje vietoje. Ir ne šiaip gerų, bet ir labiausiai įtraukiančių – dėliodami šią programą nuolat galvojame, ar filmai išlaikys žiūrovų dėmesį iki pat ryto. Tad „Kino naktis“ pasiūlys ir lengvų nuotaikingų filmų, ir iš įtampos nepaleidžiančių bei kvapą užgniaužiančių istorijų“, – pasakoja Vilniaus trumpųjų filmų festivalio prodiuserė Gabrielė Cegialytė. 

„Po virtualybės metų ypatingai džiaugiamės vėl galėdami šį renginį organizuoti kino salėse, nes gyvas susitikimas su bendraminčiais ir bendras nusiteikimas žiūrėti filmus iki ryto prideda dar daugiau gerų patirčių. Šiemet „Kino naktis“ pirmą kartą iškeliauja ir už Vilniaus ribų – tikimės, kad ir Šiauliuose bei Klaipėdoje salės taip pat bus pilnos ištvermingų kino fanų“, – sako G. Cegialytė.

17 trumpųjų filmų iš įvairių pasaulio šalių sugulė į išskirtinę programą, kurią trijuose miestuose bus galima pamatyti tik po vieną kartą. Programos žiūrovai per 5 valandas išvys ir naivios ar besaikės meilės istorijų, ir priverstinės, kai vaikai jau įpareigoti galvoti apie savo vedybas; kai kuriuos filmus lydės absurdo, o kitus – grėsmės nuojauta; vienos istorijos kalbės apie aktualijas – gyvenimą žvelgiant pro langą į Covid–19 sustingdytą miestą ar vienos moters problemas dėl panašumo į D. Trumpą, o kitos istorijos mėgins prikelti jau pamirštus senus įvykius, kurių galbūt nė nesinori prisiminti. 

Kino nakties“ programą sudaro lietuvių ir užsienio kūrėjų darbai, neapsiribojantys vienu žanru – vaidybinius filmus keičia animacija, dokumentika ir atvirkščiai. Organizatoriai sufleruoja – jei neturėsite laiko peržiūrėti visų Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinių programų, didžiąją dalį jų filmų galėsite išvysti būtent „Kino naktyje“.

Visus 15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus (išskyrus „Kino nakties“ programą) žiūrovai sausio 12–18 d. galės išvysti kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Tauragėje ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodomi stipriausi pastaraisiais metais sukurti darbai. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Trečiadienį prasideda Vilniaus trumpųjų filmų festivalis

Šį trečiadienį 8–iuose Lietuvos miestuose ir 4–iose namų kino platformose prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Sausio 12–18 dienomis jau 15–ąjį kartą vyksiantis renginys prie kino ir namų ekranų sukvies įvairiausio amžiaus ir skonio žiūrovus. Festivalis šiemet jiems pasiūlys ir meilės istorijų, ir šiurpu krečiančios realybės atspindžių, ir subtilios komedijos, ir nuotaikingos animacijos mažiausiems.

Varžysis dėl geriausiųjų vardo

Gausioje programoje Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis kasmet žiūrovams pristato ir naujausius bei išskirtiniausius lietuviškus trumpo metro darbus. Kai kurie filmai jau sėkmingai keliauja per tarptautinius festivalius, o šią savaitę jie pagaliau ne tik prisistatys namie, bet ir varžysis dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo. Konkurse šiemet dalyvauja 10 kūrėjų darbų, o žiūrovų patogumui jie suskirstyti į dvi nacionalines programas. 

Geriausiųjų vardo sieks ir darbai iš viso pasaulio – tarptautinės konkursinės programos filmai suskirstyti pagal vienijančias temas. „Scenos iš šeimyninio gyvenimo“ nagrinės šeimos ir artimųjų santykius, o „Išsiilgę meilės“ atskleis įvairiausias meilės formas bei svarstys, ko gi reikia jai išsaugoti. Programa  „Be išeičių, išskyrus vieną“ žiūrovo klaus, ar mes tikrai visuomet norime jas atrasti, o „Pakeliui“ filmai paskleis vilties jausmą – vis tiek viskas bus gerai. Aštresnių temų ir pojūčių norintiems žiūrovams vertėtų pasidomėti programa „Dėmesio!“, kurios pagrindinės žvaigždės – D. Trumpas, V. Putinas, COVID-19 ir kiti, o taip pat programa „Pavojingas ruožas“, kurios filmus lydės grėsmės nuojauta. 

Konkursinių programų filmus vertins tarptautinė žiuri: įvairių Prancūzijos, Kanados, Švedijos, Jungtinės Karalystės kino festivalių programų sudarytoja Lucile Bourliaud (Prancūzija), 2020-ųjų festivalio geriausio dokumentinio filmo nugalėtojas, režisierius ir operatorius Karol Lindholm (Lenkija) ir kino kuratorė Mantė Valiūnaitė (Lietuva).

Nuo komedijų iki animacijos

15–ajame festivalyje retrospektyvų gerbėjus džiugins režisieriaus Lauryno Bareišos trumpųjų filmų programa. Rengėjai kviečia atšvęsti istorinį lietuvių kino įvykį – L. Bareišos pelnytą prestižinį Venecijos kino festivalio apdovanojimą už jo pirmąjį ilgo metro filmą „Piligrimai“. Trumpųjų filmų gerbėjams šio režisieriaus vardas žinomas jau seniai – L. Bareiša yra sukūręs įsimintinų, tarptautiniuose festivaliuose pristatytų darbų, kurie nugulė į specialią Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programą.

Šiemet festivalio rengėjai išpildė seniai kirbėjusią svajonę – pristatyti komedijos filmų programą. Gerą komediją visi įsivaizduoja skirtingai: vieni juokiasi iš šmaikščių dialogų, kiti iš nejaukių situacijų. Vieniems patinka juoktis garsiai, kitiems pakanka keletą kartų nusišypsoti. Vieni juokiasi iš veikėjo ištartų žodžių, kiti iš tylos, sekančios po jų. Subtilios komedijos programos „Kas čia juokingo?“ filmai, naudodami skirtingus žanrus, ir pasakos apie šiuos žmonių skirtumus.

Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje taip pat svečiuosis queer festivalis „Kreivės“, pristatysiantis geriausius savo filmus LGBTQ+ temomis. Programa „Kai susitinka istorijos“ kvies naujomis akimis pažvelgti į migruojančių žmonių gyvenimus, o „Europos istorijos“ atskleis, kokios temos šiandien aktualiausios jaunajai žemyno kūrėjų kartai. Prie ekranų tradiciškai kviečiami ne tik suaugusieji, bet ir mažieji žiūrovai – programa „Animaciniai nuotykiai“ jų dėmesį prikaustys net 10–čia trumpųjų filmų.

Filmai iki ryto

Vienas laukiamiausių ir populiariausių festivalio renginių – „Kino naktis“, po virtualybės metų sugrįžta į kino sales ir plečiasi už Vilniaus ribų. Sausio 14 d. Vilniuje ir Šiauliuose, o 15 d. Klaipėdoje didžiausi kino gerbėjai rinksis naktinėti iki ryto – 5 val. trunksianti 17–os filmų programa tikrai neleis užmigti. Žiūrovai turės progą pamatyti ryškiausius pastarųjų metų užsienio ir Lietuvos kino kūrėjų darbus, sužavėjusius tarptautinių festivalių auditorijas.

15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai sausio 12–18 d. galės išvysti kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Tauragėje ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

Festivalio pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kino centras. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Izraelio ambasada, Prancūzų institutas, ES programos „Kūrybiška Europa“ Media biuras Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodomi stipriausi pastaraisiais metais sukurti darbai. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Pristatome – festivalio žiuri!

 

 

Gausioje programoje Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis kasmet žiūrovams pristato ir naujausius bei išskirtiniausius trumpo metro darbus, kurie dalyvauja Tarptautiniame ir Nacionaliniame konkurse. Šiemet dėl geriausiųjų titulo varžosi 29 užsienio filmai, suskirstytų į 6 konkursines programas, ir 10 lietuviškų filmų, rodomų dvejose programose.

Festivalio filmus vertins tarptautinė trijų narių žiuri komisija: įvairių Prancūzijos, Kanados, Švedijos, Jungtinės Karalystės kino festivalių programų sudarytoja Lucile Bourliaud (Prancūzija), 2020-ųjų festivalio geriausio dokumentinio filmo nugalėtojas, režisierius ir operatorius Karol Lindholm (Lenkija) ir kino kuratorė Mantė Valiūnaitė (Lietuva). Sausio 16 d. žiuri atskleis, kas tapo festivalio laureatais – šiemet bus renkami geriausi tarptautinės ir nacionalinės konkursinių programų filmai bei vienas filmas pelnys pagrindinį prizą – 15-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio Grand Prix.

 

Mantė Valiūnaitė (Lietuva)

Šiuo metu studijuoja doktorantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos tyrimų objektas – hibridiškumas kine. Mantė buvo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ meno vadovė, trejus metus dirbo programos sudarytoja tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje „Nepatogus kinas“, kuravo įvairius projektus nevyriausybinėje organizacijoje „Meno avilys“. Reguliariai rašo žurnalui Kinas ir kultūros savaitraščiui 7 meno dienos.

 

Lucile Bourliaud (Prancūzija)

Pastaruosius devynerius metus dirba programų sudarytoja Prancūzijos (Lilio tarptautinis trumpų filmų festivalis), Kvebeko (festivalis „Regard“), Švedijos ir Jungtinės Karalystės festivaliuose. 2015 m. prisijungė prie Birmingemo „Flatpack“ festivalio ir šiuo metu yra pagrindinė trumpų filmų konkursinės programos sudarytoja. Nuo 2020 m. sudarinėja trumpų filmų programą ir Malmėje vykstančiame festivalyje „Nordisk Panorama“. Kai nesudarinėja programų, ji mėgsta koordinuoti filmų medžiagų srautą ir formatuoti kietuosius diskus.

 

Karol Lindholm (Lenkija)

Režisierius ir operatorius, įleidęs šaknis skirtingose Baltijos jūros pakrantėse. Gimė 1990 m. Lenkijos Košalino mieste, esančiame apie 13 km nuo jūros. Gyveno Švedijoje ir Danijoje. Studijavo filosofiją Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete bei Jogailaičių universitete Krokuvoje, o Katovicų Krzysztofo Kieślowskio kino mokykloje baigė kino ir televizijos operatoriaus studijas. Dirba operatoriumi prie dokumentinių, vaidybinių filmų bei TV serialų Lenkijoje ir Vokietijoje. Jo režisuoti trumpi filmai „Liūto viduje“ ir „Paskutinis švilpukas“ rodyti ir apdovanoti ne viename tarptautiniame kino festivalyje.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis pristato tradicinę programą mažiesiems žiūrovams

Tėvai nuolat ieško, kuo pradžiuginti savo atžalas – kad ir kiek animacinių filmukų pasaulyje bebūtų sukurta, vaikams jų niekuomet negana. Vienas pirmųjų metų kino įvykių – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, kasmet pagalvoja ne tik apie tėvų, bet ir apie vaikų pramogas, tad tradiciškai pristato mažiesiems žiūrovams skirtą programą „Animaciniai nuotykiai“. Ją sausio 12–18 d. bus galima išvysti šalies kino teatruose ir namų kino platformose.

Valandos trukmės trumpųjų animacinių filmų programoje vaikams istorijas pasakos įvairiausi personažai –  nuo susirūpinusio paukštelio, nuotykius mėgstančio pelėdžiuko ir įsimylėjusio šunelio iki bendrauti trokštančio diktofono, apie greitį svajojančio vežimėlio ir pamokų (ne)praleidžiančio monstriuko. Ši programa buvo kruopščiai sudaroma bendradarbiaujant su Pietų Italijoje vykstančiu „La Guarimba“ festivaliu, o filmų geografija driekiasi nuo JAV iki Pietų Korėjos.

Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė–Cegelskienė sako, kad sudarant vaikams skirtą programą, pirmasis kriterijus visuomet yra vizualumas ir dinamika – tai padeda išlaikyti mažųjų žiūrovų dėmesį. Tačiau, pasak jos, ne mažesnis dėmesys yra skiriamas ir edukaciniam filmų aspektui – šiemetinės istorijos vaikams pasakos apie meilę, ilgesį, draugystę, troškimus, jausmus, svajones.

„Animaciniai nuotykiai“ mažųjų žiūrovų dėmesį prikaustys net 10–čia istorijų. Programą atidarys trumpasis filmas „Paukštelis ir bitutės“ (rež. Lena Von Döhren), kurio personažai susitiks su gudruole raudonąja lape. Filme „Lapelis“ (rež. Aliona Baranova) maža mergaitė milžinui jūrininkui įteiks jautrią ir nostalgiškus jausmus sukelsiančią dovaną, o pagrindinis „Kirsti liniją“ (rež. Jinuk Choi) veikėjas vežimėlis mėgins įgyvendinti savo svajonę būti tokiu pat greitu, kaip lenktyninis automobilis. Nuotykius mėgsta ir „Pelėdžiuko Olio“ (rež. Anton Setola) draugų kompanija, kurių mažose istorijose kalbama apie svarbius dalykus: atradimus, draugystes, vienatvę, smulkmenų svarbą.

Šioje programoje žiūrovai išvys ir lietuvės režisierės kūrinį – Urtės Oettinger „Pieno bare“ kasdien po pamokų susitinka visiškai skirtingose šeimose augantys draugai meškiukas Mikas su vovere Sonata ir katinu Gabrieliumi. Filme „Padykę degtukai“ (rež. Géza M. Tóth) paskutinis dėžutėję belikęs degtukas iš jos strykteli ir leidžiasi į platų pasaulį, o pagrindinis „Svarbaus įrašo“ (rež. Vojin Vasovic) veikėjas robotukas–diktofonas labai stengiasi susidraugauti su ant palangės nutūpusiu paukšteliu, tačiau jo paleistas įrašas kiek nugąsdina juos abu. 

Filme „Būk didelis“ (rež. Jeon Da-young, Kim Min-gyung, Han Seo-a) mažytis monstriukas vis vargsta bandydamas įrodyti, kad nepraleidžia pamokų, o „Karštas šuo“ (rež. Flore Burban, Logan Cameron, Nicolas Diaz, Chloé Raimondo, Hugues Valin) įsimyli šunytę ir yra pasiryžęs bet kam, kad tik ją pakerėtų. Vaikams skirtą programą baigs istorija „Ateiviai ūkyje“ (rež. Lee Yong-wook) – vieną dieną ūkininkas savo kieme sulaukia netikėtų svečių…

15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai sausio 12–18 d. galės išvysti kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Tauragėje ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodomi stipriausi pastaraisiais metais sukurti darbai. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.