Lukiškių kalėjimo naujo sezono atidaryme – trumpametražių filmų seansai

Šiandien naująjį sezoną pradedantis Lukiškių kalėjimas sostinės gyventojams ir svečiams žada geriausią vasarą, o jos belaukiant kviečia į sezono atidarymo renginius. Kalėjimo erdvėse šį savaitgalį, gegužės 12-15 d., veiks dizaino ir meno mugė, gros muzika, vyks kino seansai ir lauks naktinių šokių aikštelė. 

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis sveikina Lukiškių kalėjimą su sezono pradžia ir renginio lankytojams pristato trumpųjų filmų programą „Tragikomiški gyvenimai”. Penki Europietiški trumpieji filmai su taiklios ironijos ir komedijos elementais pasakoja netikėtas paprastų žmonių istorijas. Per 72 minutes žiūrovai spės įsijausti į filmų veikėjų gyvenimus – juoksis iš absurdiškų situacijų, spręs tarp artimųjų įsiplieskusį ginčą, bandys nuslėpti avariją ir prisimins atsisveikinimo akimirką. 

Festivalio seansai Lukiškių kalėjimo erdvėse vyks gegužės 13 d. (penktadienis) 16 val. ir 20 val., gegužės 15 d. (sekmadienis) 12 val., 16 val. ir 20 val.

Programos „Tragikomiški gyvenimai” filmai – Konsultacija (rež. Adas Burkšaitis, 2021, Lietuva), Bumpt (rež. Xavier Seron, 2020, Belgija), Tėtušis (rež. Justas Ramanauskas, 2021, Lietuva), Plaukikas (rež. Jonatan Etzler, 2020, Švedija) ir Lu kaimynas (rež. Victoria Lafaurie, Hector Albouker, 2021, Prancūzija). Filmai buvo pristatyti Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio konkursinėse programose.

Nauja Lukiškių kalėjimo versija – gerų patirčių vieta ir didžiausias kūrybinis klasteris visame regione. Su jau pakeista emocija, pradėtu nauju pasakojimu ir prasme. Unikalus paveldo objektas Lietuvoje, kuriame gali augti laisvas, kurti, žaisti, šokti, atrasti, dalintis, bendradarbiauti, mėgautis ir svajoti.

Renginys Facebook.

Programoje „Tragikomiški gyvenimai” matysite:

Konsultacija (rež. Adas Burkšaitis, 2021, Lietuva)

Stebime internetinį pokalbį tarp jauno vyro ir vidutinio amžiaus moters. Pokalbiui vystantis pasidaro aišku, kad draugiškas susitikimas nėra pagrindinė skambučio priežastis.

Bumpt (rež. Xavier Seron, 2020, Belgija)

Flo išvyksta į Marakešą komandiruotei, o Tomas lieka prižiūrėti jų penkiametį sūnų Semą. Flo palieka darbų sąrašą, tačiau Tomas vis tiek pamiršta Semo gitaros pamoką. Sulaukęs tūžmingo Flo skambučio, Tomas čiumpa Semą, sėda į mašiną, šauna iš garažo ir… BUMPT! Tomas kažką sutraiškė.

Tėtušis (rež. Justas Ramanauskas, 2021, Lietuva)

Kai per atostogas Kuboje jų tėvas netikėtai miršta, jo trys suaugę vaikai, nebendravę metų metus, turi rasti būdą, kaip pargabenti mirusio tėvo kūną namo.

Plaukikas (rež. Jonatan Etzler, 2020, Švedija)

Dengto baseino vidury plūduriuoja vyriškis. Policininkai liepia jam išlipti ir ruošiasi suimti, bet jis nepaklūsta.

Lu kaimynas (rež. Victoria Lafaurie, Hector Albouker, 2021, Prancūzija)

Septyniolikmetis Vladimiras slapčia įsimylėjęs savo kaimynę Lu. Kai ji nusprendžia išsikraustyti pas dešimčia metų vyresnį vaikiną, Vladimiras bando nugalėti savo pavydą ir jai padėti.

„Romuva” kviečia į Europos dienos kino seansą: jaunųjų Europos režisierių trumpametražiai filmai

Europos dienos proga Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022” ir Europos komisija kviečia į  nemokamą trumpametražių filmų seansą gegužės 9 d. 20 val. atnaujintame „Romuvos” kino teatre. 

„Europos dienos kinas: jaunųjų Europos režisierių trumpametražiai filmai“ metu bus pristatomi jaunųjų Europos kino kūrėjų trumpųjų filmų programa – penkios tragikomiškos istorijos, išryškinančios aktualias skirtingų kultūrų, tapatybės paieškų, tarpusavio santykių ir nerimo dėl ateities temas. Filmai pristatyti reikšminguose Europos kino festivaliuose, kur pelnė tiek žiuri, tiek auditorijos simpatijas.

Šis kino seansas – kino teatro „Romuva” festivalio „Europietiško kino kelionės” programos dalis. 2022-ieji paskelbti Europos jaunimo metais, tad programą sudaro būtent jaunųjų kūrėjų darbai.

Programą pristato Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje ir Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis.

Nemokamus bilietus į seansą bus galima atsiimti kino teatro kasoje likus dienai iki renginio (iki seanso pradžios).

 

Programos filmai:

Komitetas (rež. Jenni Toivoniemi, Gunhild Enger, 14’, Norvegija, Švedija)

Trys delegatai iš Švedijos, Norvegijos ir Suomijos susitinka Laplandijoje nutarti, koks meno kūrinys stovės vietoje, kur susikerta trijų valstybių sienos. Tačiau komiteto nuostabai, menininkas vietoj skulptūros pristato savitą „Šiaurinio šokio“ interpretaciją.

Atminimui (rež. Niki Lindroth von Bahr, 5’, Švedija)

Lopšinė prieš katastrofą. Du balandžiai aplanko tuščią zoologijos sodą. Sraigė matuojasi kraujospūdį pas gydytoją. CERN laboratorijoje įvyko kažkas siaubingo. Šešios mūsų laikų akimirkos – lyg prisiminimai apie pasaulį, kurį paliekame.

Importas (rež. Ena Sendijarevic, 17’, Nyderlandai)

Jauna pabėgėlių šeima iš Bosnijos 1994 m. gavusi leidimą gyventi apsistoja mažame Olandijos kaime. Stengdamiesi įsikurti naujajame pasaulyje jie susiduria su absurdiškomis situacijomis.

Kolektyviniai sodai (rež. Vytautas Katkus, 15’, Lietuva)

Tai istorija apie atšalusius tėvo ir sūnaus santykius, kurie galutinai pražūsta abejingumo sūkuryje.

Katino dienos (rež. Jon Frickey, 11’, Vokietija, Japonija)

Džirui bloga. Jo tėvas nuveža jį pas gydytoją. Gydytoja nustato nepavojingą diagnozę, tačiau ji sudrebina berniuko tapatybę.

„Romuvos“ atidarymo metu pristatoma Vilniaus trumpųjų filmų festivalio parengta programa

Balandžio 22 dieną atsidarantis kino teatras „Romuva“ kviečia į naktinį filmų maratoną! Kino seansų metu bus pristatoma ir Vilniaus trumpųjų filmų festivalio parengta speciali programa „Tragikomiški gyvenimai“.

Renginio metu dalyviai bus supažindami su modernistinėmis kino teatro erdvėmis, čia eksponuojama paroda,  kino teatro užkulisiais bei naujosiomis kino salėmis. Pirmųjų lankytojų laukia speciali programa – naktinis filmų maratonas, leisiantis trumpam pamiršti kasdienines problemas ir pasinerti į magišką kino nuotykį. Parinkti filmai su taiklios ironijos ir komedijos elementais pasakos netikėtas paprastų žmonių istorijas. Naktinio filmų maratono metu bus galima išvysti net dvi premjeras, Europos kino apdovanojimuose įvertintą filmą ir specialią programą.

Išskirtinis renginio akcentas – naujai įkurtoje Kamerinėje kino salėje lankytojai galės pamatyti 1940 metais balandžio 18 dieną „Romuvos“ atidarymo proga rodytą klasikinį filmą „Didžioji meilės simfonija“.

 

Programos „Tragikomiški gyvenimai“ filmai:

Konsultacija (rež. Adas Burkšaitis, 2021, Lietuva, vaidybinis, 6 min.)

Stebime internetinį pokalbį tarp jauno vyro ir vidutinio amžiaus moters. Pokalbiui vystantis pasidaro aišku, kad draugiškas susitikimas nėra pagrindinė skambučio priežastis.

Bumpt / Squish (rež. Xavier Seron, 2020, Belgija, vaidybinis, 21 min.).

Flo išvyksta į Marakešą komandiruotei, o Tomas lieka prižiūrėti jų penkiametį sūnų Semą. Flo palieka darbų sąrašą, tačiau Tomas vis tiek pamiršta Semo gitaros pamoką. Sulaukęs tūžmingo Flo skambučio, Tomas čiumpa Semą, sėda į mašiną, šauna iš garažo ir… BUMPT! Tomas kažką sutraiškė.

Tėtušis (rež. Justas Ramanauskas, 2021, Lietuva, vaidybinis, 14 min.)

Kai per atostogas Kuboje jų tėvas netikėtai miršta, jo trys suaugę vaikai, nebendravę metų metus, turi rasti būdą, kaip pargabenti mirusio tėvo kūną namo.

Plaukikas / Swimmer (rež. Jonatan Etzler, 2020, Švedija, vaidybinis, 13 min.)

Dengto baseino vidury plūduriuoja vyriškis. Policininkai liepia jam išlipti ir ruošiasi suimti, bet jis nepaklūsta.

Lu kaimynas / Lou’s Neighbour (rež. Victoria Lafaurie, Hector Albouker, 2021, Prancūzija, vaidybinis, 18 min.)

Septyniolikmetis Vladimiras slapčia įsimylėjęs savo kaimynę Lu. Kai ji nusprendžia išsikraustyti pas dešimčia metų vyresnį vaikiną, Vladimiras bando nugalėti savo pavydą ir jai padėti.

Renginio programa:
20:30 val. – atveriamos Kino namų „Romuva“ durys.
21:15 val. – daniškos komedijos „Laukiniai vyrai“ premjera.
23:30 val. – norvegiška komiška drama „Beibis nindzė“.
1:45 val. – komedijos „Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ premjera..
4:00 val. – Vilniaus trumpųjų filmų festivalio parengta speciali programa „Tragikomiški gyvenimai“.
5:15 val. – pabaiga.

Bilietai į atidarymo renginį parduodami tik internetu. Vienas bilietas galioja visiems programos filmams.
Bilietus rasite čia.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis pradeda filmų registraciją konkursinėms programoms

Vienas sparčiausiai Baltijos šalyse augančių trumpametražių filmų festivalių – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – skelbia filmų registracijos į konkursines programas pradžią. Festivalis kviečia Lietuvos ir užsienio kino kūrėjus teikti naujausius trumpametražius filmus į nacionalinę ir tarptautinę konkursines programas. 16-ąjį kartą rengiamas festivalis įvyks 2023 m. sausio 18–24 d. hibridiniu formatu Lietuvos kino teatruose bei virtualiose namų kino platformose.

Registracija į tarptautinę konkursinę programą vyksta iki liepos 20 d., nacionalinę – rugpjūčio 30 d. Konkurse gali dalyvauti įvairių žanrų ir temų filmai, kurių trukmė neviršija 30 minučių. Priimami ne anksčiau kaip 2021 m. sausio mėn. pagaminti filmai. Reaguodamas į Rusijos vykdomą agresiją ir invaziją Ukrainoje, festivalis boikotuoja Rusijos Federacijos remiamą kino produkciją ir atsisako priimti šioje šalyje sukurtus arba koprodiusuotus filmus. Siekdami palaikyti Ukrainos kūrėjus, festivalio organizatoriai suteikia galimybę Ukrainoje pagamintus ar ukrainiečių kūrybinės komandos kurtus filmus teikti nemokamai. Filmus galima teikti tik per www.shortfilmdepot.com platformą.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis kasmet Lietuvos žiūrovams pristato aktualias, naujausias trumpametražio kino tendencijas atspindinčias filmų programas, į kurias patenka iki 35 stipriausių per paskutinius du metus sukurtų trumpųjų filmų. Šešioliktus metus organizuojamas festivalis tapo reikšminga platforma regione, pristatančia naujosios kino kartos talentus bei tarptautinio pripažinimo sulaukusius kino kūrėjus iš viso pasaulio. Taip pat festivalyje didelis dėmesys skiriamas lietuviškam kinui – renginio metu žiūrovai turi galimybę pamatyti dešimtį talentingų Lietuvos kino kūrėjų darbų, tarp kurių – premjeros bei tarptautinių festivalių auditorijos simpatijų sulaukę darbai.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis be tradicinių tarptautinių ir nacionalinių konkursinių filmų programų kasmet pristato ir intriguojančias specialiąsias programas – Europos ir Lietuvos kino kūrėjų retrospektyvas, kino nakties seansus, žanrinio ir eksperimentinio kino bei filmų vaikams programas.

Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Pagrindinis institucinis rėmėjas – Lietuvos kino centras. 

Teikti filmus: čia.

Dalyvavimo konkursinėse programose taisyklės: čia.

Lietuviškų trumpųjų filmų programa Marselio muzikos ir kino festivalyje

Kitą savaitę 23-ajame tarptautiniame Marselio muzikos ir kino festivalyje bus pristatyta specialioji Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programa „Lithuania: Cinematic Connections”. Programoje – penki lietuvių kino kūrėjų darbai, išsiskiriantys savo muzikiniais ir garzo dizaino sprendimais. Marselio muzikos ir kino festivalis vyks balandžio 4-9 d. Marselyje, Pietų Prancūzijoje.

Nuo 1999 m. organizuojamas Marselio muzikos ir kino festivalis laikomas vienu unikaliausių Europoje. Dėl išskirtinio dėmesio filmų muzikinei kompozicijai ir jaunųjų talentų kūrybai, festivalis pripažįstamas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Siekdamas skatinti kultūrinę įvairovę Marselio mieste įsikūręs festivalis rengia tarptautines programas, pristato daugiau nei 250 filmų, pasitinka 500 industrijos atstovų ir pritraukia daugiau nei 25 000 žiūrovų.

Šiemet Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis Marselio gyventojams ir festivalio svečiams paruošė kinematografinę kelionę po žmogaus emocinį pasaulį bei bauginančią ir nežinomą gyvenimo pusę. Penkiuose filmuose žiūrovai išvys bandymus atkurti patį save, grumtynes dėl išgyvenimo karo suniokotame mieste bei šeimoje užsiplieskiančius konfliktus. Trumpųjų filmų seansas vyks balandžio 5 d. 16:00 (CEST) Marselio kino teatre „Artplexe Canebière”. Programą pristatys festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė.

Daugiau informacijos apie festivalį ČIA.

 

„Lithuania: Cinematic Connections” programa:

 

​​Ieva (rež. Domas Petronis, Vytautas Plukas)
2021, vaidybinis, 14 min.

Žmogus bando atkurti save pagal tai, kaip pats save mato, tačiau toks kreivas atspindys paskęsta nejaukumo slėnyje.

 

Techno, Mama (rež. Saulius Baradinskas)
2021, vaidybinis, 18 min.

Nikita mėgsta klausytis techno ir svajoja nuvykti į Berlyną, aplankyti žymųjį „Berghain“ klubą. Jo motina Irena dar nežino apie tokias sūnaus svajones, tad jų lūkesčiai greitai susikirs.

 

Sniego pastogė (rež. Robertas Nevecka)
2020, animacinis, 16 min.

Atšiauri žiema karo suniokotame šių dienų mieste. Po sprogimų praėjo keleri metai, miestas pamažu atstatomas. Trisdešimtmetis Kostas gyvena apleistame bute kartu su būriu nepažįstamųjų. Jis grumiasi ir dėl išgyvenimo, ir dėl truputėlio komforto šioje niūrioje aplinkoje. Vieną naktį, norėdamas šilčiau pamiegoti, Kostas vos nesudegina buto. Kambario draugai pradeda jo nekęsti, todėl Kostas turi susirasti kitą pastogę.

 

Laukais (rež. Kamilė Milašiūtė)
2019, vaidybinis, 15 min.

Mama ir dvi suaugusios dukros atvažiuoja į sodybą praleisti ilgai planuoto paskutinio vasaros savaitgalio. Vos atvykus tarp moterų įsiplieskia nesibaigiantis konfliktas, priverčiantis jas iš arčiau pažvelgti į save ir nuoširdžiai apsvarstyti tarpusavio ryšį, kuris trukdo moterims atsiriboti viena nuo kitos ir gyventi savarankiškai.

 

Žonglierius (rež. Skirmanta Jakaitė)
2018, animacinis, 11 min.

Mes gyvename tame pačiame name, bet skirtinguose butuose, darbuose, situacijose, įsitikinimuose, vizijose, kiekvienas savo asmeniniame kupė, apgaudinėdami save, kad pasaulis yra vienas ir kad jis egzistuoja. Šis filmas – apie kitą gyvenimo pusę – bauginančią, nežinomą pusę, kurios mes niekada iki galo neapčiuopiame, bet žinome, kad ji yra kažkur šalia, labai arti.

Festivalis reiškia solidarumą Ukrainai ir kviečia prisidėti prie partnerių iniciatyvų

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis išreiškia solidarumą nuo Rusijos agresijos kenčiančiai Ukrainai ir kviečia prisijungti prie Lietuvos kino centro, tarptautinę trumpametražio kino sklaidą skatinančio tinklo „Short Film Conference” ir Šiaurės ir Baltijos šalių trumpametražių filmų organizacijas vienijančio tinklo „Nordic-Baltic Shorts Network“ iniciatyvų padėti Ukrainos kino kūrėjams bei nuo karo bėgančioms šeimoms.

 

Lietuvos kino industrija kviečiama padėti nuo karo kenčiantiems Ukrainos kino kūrėjams

Reaguodamas į Rusijos agresiją ir suverenios tautos teritorinį vientisumą pažeidžiančią invaziją į Ukrainą, Lietuvos kino centras siekia išreikšti palaikymą Ukrainos kino kūrėjams ir kviečia tai padaryti Lietuvoje veikiančias kino ir televizijos industrijos organizacijas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu talentingi, darbštūs ir kūrybingi Ukrainos kino kūrėjai buvo priversti sustabdyti visus savo darbus, o vykdyti kino projektai atidėti neribotam laikui, Lietuvos kino centras kviečia Lietuvoje veikiančias kino ir kitas audiovizualines įmones, turinčias laisvų darbo vietų, jas suteikti kino industrijos profesionalams iš šiuo metu karo niokojamos šalies.

Visus turinčius darbų pasiūlymus kino ir televizijos industrijos profesionalams iš Ukrainos kviečiame juos registruoti čia. Ši informacija bus perduodama į pradėtą kaupti tarptautinę duomenų bazę, kurioje bus galima rasti laisvus darbo pasiūlymus Ukrainos kino kūrėjams visoje Europoje.

Nuo kovo 1 d. Lietuvoje buvo supaprastintos ukrainiečių priėmimo į darbą mūsų šalyje procedūros, taip palengvinant jiems galimybę įsidarbinti. Į Lietuvą atvykus asmenims, neturintiems kelionės dokumento, jiems bus išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, naudojamas turint Šengeno vizą ar humanitarinę vizą, ar leidimą gyventi, tad ukrainiečiai galės iš karto pradėti dirbti Lietuvoje.

Daugiau informacijos: čia

 

Trumpametražio kino sklaidą skatinantis tinklas „Short Film Conference” kviečia boikotuoti rusišką kiną 

Daugiau nei 100 trumpametražių filmų festivalių ir kino sklaidos organizacijų vienijantis tinklas „Short Film Conference”, kurio nariais yra „Lithuanian Shorts“ ir Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, reiškia solidarumą Ukrainai ir jungiasi prie Ukrainos kino industrijos kvietimo boikotuoti organizacijas ar kino produkciją, kurią remia Rusijos valdžia. Tinklas pasirengęs ir toliau remti atvirai oponuojančius Rusijos valdžiai nepriklausomus filmų kūrėjus ir organizacijas iš regiono, kuriems reikia, kad jų balsas būtų išgirstas.

„Short Film Conference” atstovai kviečia kūrėjus, kino gamybos, platinimo kompanijas ir festivalius prisijungti prie iniciatyvos „Border Crossing – Children’s Film Festival”, kuri skirta Ukrainos žmonėms, bėgantiems nuo Rusijos sukelto karo jų šalyje. Tai nemokami trumpametražių filmų seansai, vykstantys Lenkijos-Ukrainos pasienyje įkurtoje iš Ukrainos bėgančių šeimų bei jų vaikų stovykloje.

Daugiau informacijos: čia.

 

Nordic-Baltic Shorts Network palaiko Ukrainą

Šiaurės ir Baltijos šalių trumpametražių filmų organizacijas vienijantis tinklas „Nordic-Baltic Shorts Network“ smerkia Putino agresiją, antihumaniškus karo veiksmus ir žiaurią invaziją į Ukrainos valstybę. „Nordic-Baltic Shorts Network“ išreiškia palaikymą kino kūrėjams, atlikėjams, festivaliams ir visiems Ukrainos žmonėms, kurie kovoja už laisvę, už demokratiją, už kiekvieną mūsų.

„Mes stabdome bet kokį bendradarbiavimą su organizacijomis, institucijomis ir kūrėjais, kurie susiję su oficialia Rusijos valdžia. Vis dėlto, ir toliau bendraujame su nepriklausomais filmų kūrėjais ir organizacijomis iš regiono, kurie rizikuoja išsakydami savo poziciją dėl karo sustabdymo ir žiaurios Rusijos politikos“, – teigia tinklo atstovai.

Tinklas kviečia tarptautinę bendruomenę teikti paramą ukrainiečių filmų kūrėjams, atlikėjams, kritikams ir festivalių atstovams prisidedant prie įvairių iniciatyvų: Ukrainos humanitarinio bei skubiosios pagalbos Ukrainos filmų kūrėjams fondų, festivalių „DocuDays UA International Human Rights Documentary Film Festival“ ir „Border Crossing Children’s Film Festival“.

„Nordic-Baltic Shorts Network“ priklauso Tamperės filmų festivalis, Minimalen trumpametražių filmų festivalis, „Nordisk Panorama“, Norvegijos trumpametražių filmų festivalis, Odense tarptautinis filmų festivalis, Uppsala trumpametražių filmų festivalis, Rygos tarptautinis filmų festivalis, tarptautinis trumpųjų filmų festivalis „2Annas“, Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis ir „Pöff Shorts“ (Tarptautinis Talino kino festivalis „Juodosios naktys“).

 

Kitos iniciatyvos, prie kurių raginame prisidėti ir padėti Ukrainos žmonėms:

  1. „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ (auka humanitarinei pagalbai): +3705127322, info@redcross.ltwww.aukok.lt
  2. „Stiprūs kartu“ (finansinė parama): 1827, mes@stipruskartu.ltstipruskartu.lt
  3. „Stiprūs kartu“ (pagalba transportu): 1827, mes@stipruskartu.ltstipruskartu.lt/i-can-give-a-ride
  4. „Blue/Yellow“ (parama amunicijai, medikamentams ir kt.): +37065872477, info@blue-yellow.ltwww.blue-yellow.lt
  5. „Gelbėkit vaikus“ (pagalba vaikams ir nėščiosioms Ukrainoje): +37052610815, informacija@savethechildren.orggelbekitvaikus.lt
  6. „Lietuvos Caritas“ (savanoriška pagalba, auka): +37037205427, caritas@lcn.ltwww.caritas.lt
  7. „Maisto bankas“ (savanoriška pagalba): +37052627675, info@maistobankas.lt. Savanorių registracija čia
  8. „Maltos ordino pagalbos tarnyba“ (savanoriška pagalba): +37052497304, info@maltieciai.lt. Savanorių registracija čia
  9. „Linava“ (ieško transporto): +37052786501 office@linava.ltwww.linava.lt
  10. “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, (auka Ukrainiečių gyvūnams, laikino prieglobsčio suteikimas): +37068600626, info@ggi.ltggi.lt/naujienos

Tarptautinėje trumpametražių filmų mugėje Klermone-Ferane — dešimtąjį kartą rengiamas Lietuvos prisistatymas

Šiandien vidurio Prancūzijoje prasideda vienas reikšmingiausių tarptautinių trumpametražių filmų industrijos renginių – 37-ąjį kartą rengiama Klermono-Ferano trumpųjų filmų mugė. Į sausio 31 – vasario 4 dienomis vyksiančią mugę šiemet sugrįžta virš 30 pasaulio šalių, pristatančių savo nacionalines kino industrijas. Dešimtus metus iš eilės Lietuvą šiame renginyje atstovauja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ kartu su Lietuvos kino centru.

Tarptautinė trumpųjų filmų mugė vyksta didžiausio pasaulyje Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalio metu ir kasmet sukviečia per 50 000 kino gerbėjų ir industrijos profesionalų iš viso pasaulio. Dėl savo svarbos Europos trumpametražio kino industrijai festivalis pramintas mažaisiais Kanais. Nuo 2013 m. mugėje kasmet veikia nacionalinis lietuviškų trumpametražių filmų stendas, o 2022 m. pirmą kartą mugės istorijoje įrengtas jungtinis stendas pavadinimu „Baltic Shorts“. Stende lankytojams bus pristatomi naujausi lietuviški, latviški ir estiški trumpametražiai filmai, konsultuojama su Baltijos šalių kino industrija susijusiais klausimais, dalyvaujama tarptautinių trumpųjų filmų asociacijų „Short Circuit“ ir „Short Film Conference“ generalinėse asamblėjose. Mugės lankytojai supažindinami ir su Baltijos regione vykstančiais trumpametražio kino renginiais, tarp kurių – „Lithuanian Shorts“ agentūros organizuojamas Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, trumpųjų filmų projektų pristatymo renginys „Baltic Pitching Forum“, scenarijų vystymo rezidencija „Baltic Shorts Residency“ ir kiti.

Mugės metu taip pat vyks ir specialūs Baltijos šalių trumpųjų filmų produkciją bei industriją pristatantys renginiai: rytoj, vasario 1 d., Klermono-Ferano kino teatre „G. Conchon Theatre“ vyks naujausių filmų kolekcijos „Baltic Shorts“ seansas. Šioje programoje — 7 animaciniai ir vaidybiniai trumpametražiai filmai iš Estijos, Lietuvos ir Latvijos, atskleidžiantys unikalų jaunosios kino kūrėjų kartos braižą bei šviežią požiūrį į šių dienų aktualijas. Į programą pateko 2 lietuviški trumpametražiai filmai — naujausias režisierės Urtės Sabutytės vaidybinis filmas „Sausra“ (prod. Rūta Jekentaitė) ir  pradedančiojo kino kūrėjo Rinaldo Tomaševičiaus darbas „Paskutinis kartas“ (prod. Lineta Lasiauskaitė). Ką tik užbaigti ar dar vystymo stadijoje esantys filmai ieško platintojų, pardavimo agentų ar festivalių premjeroms. 

Vasario 2 d. „Lithuanian Shorts” kartu su partneriais iš Latvijos ir Estijos kvies mugės dalyvius į diskusiją „Baltijos šalių trumpųjų filmų industrija: naujausios tendencijos, koprodukcijos galimybės ir kylantys talentai”. Renginio metu bus apžvelgiamos bendros gamybos su Baltijos šalimis galimybės, aptariamos naujos iniciatyvos bei išryškinamas regiono kūrybinis potencialas. Pašnekovai pristatys ne tik naujausią Baltijos šalių kino industrijos statistiką, bet taip pat – ryškiausius kiekvienos šalies trumpo metro talentus. Tą pačią dieną vyksiančio Europos trumpametražių filmų koprodukcijos forumo „Euro Connection” metu kartu vyks „Lithuanian Shorts” rengiamo Baltijos šalių trumpametražių filmų projektų forumo „Baltic Pitching Forum” 2021-ųjų nugalėtojo – animacinio projekto „SCHRÖDINGER” pristatymas (rež. Sergei Kibus, Estija). Projektas bus pristatytas kartu su 13 Europos kino kūrėjų naujausiais animaciniais ir vaidybiniais darbais. Pagrindinis dalyvavimo „Euro Connection” tikslas — užsienio koprodiuserių, kūrybinių partnerių ir finansuotojų paieška. 

Kasmet prieš mugės pradžią lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ pristato naujausių filmų katalogą „Lithuanian Shorts 2021-2022“. Šiais metais virtualiame kataloge galima rasti 20 lietuvių kino kūrėjų darbų: dalis jų baigti ir festivalių kelionėms pasirengę trumpieji filmai, o kita dalis – baigiamųjų darbų etape esantys filmų projektai. Nuo 2012 metų leidžiamas „Lithuanian Shorts“ katalogas yra vienas pagrindinių leidinių Lietuvoje, pristatantis lietuviško trumpametražio kino kūrėjus ir populiarinantis jų naujausius filmus. Kasmet šis katalogas platinamas užsienio kino festivaliuose ir mugėse besilankantiems kino industrijos atstovams – filmų pardavimų agentams, platintojams, prodiuseriams, festivalių, televizijų ir VoD platformų programų sudarytojams. 

Jungtinį „Baltic Shorts“ stendą ir jo veiklas rengia „Lithuanian Shorts“ kartu su Rygos tarptautiniu trumpųjų filmų festivaliu 2ANNAS, Rygos tarptautiniu kino festivaliu, Latvijos animacijos asociacija bei tarptautiniu trumpametražių filmų ir animacijos festivaliu  „PÖFF Shorts“. Pagrindinis Lietuvos prisistatymo Klermono-Ferano trumpametražių filmų mugėje rėmėjas – Lietuvos kino centras.

Lietuvių kino kūrėjų darbuose – žvilgsnis per humorą į susvetimėjusias šeimas

Šeimos nepasirinksi. Kad ir kaip kartais ji tave varytų iš proto. Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje nacionalinių konkursinių programų kūrėjai komiškai žvelgia į šeimų santykius. Gretos Griniūtės vaidybinis filmas „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“ (2022) ir Justo Ramanausko „Tėtušis“ (2021) leidžia pasijuokti iš mums visiems gerai atpažįstamų situacijų. 

 

Susvetimėję vaikai

J.Ramanauskui studijuoti kiną teko važiuoti į užsienį. Kaip pats pasakojo, tuo metu, po mokyklos baigimo, Lietuvos ir teatro muzikos akademija nerinko režisūros kurso. „Dar mokykloje pradėjau kurti filmukus. Jau tada žinojau, kad noriu sieti gyvenimą su kinu. Kadangi Lietuvoje režisūrą rinkdavo kas keturis metus, man būtų reikėję po mokyklos baigimo laukti dar tris metus, kol galėčiau stoti. Tuo metu ir atsirado idėja pastudijuoti Anglijoje. Ten baigiau kino bakalaurą ir grįžau į Lietuvą.“

„Dar bestudijuodamas pradėjau dirbti prie filmų kaip kameros asistentas. Padirbau prie keleto lietuvių ir tarptautinių filmų, reklamų, pradėjau režisuoti ir muzikinius klipus. Per juos mano gyvenime atsirado reklamos. Tad jas ir klipus iki šiol režisuoju. Muzikinį klipą gal jau senokai režisavau, prieš porą metų. Paraleliai visada dirbdavau ties trumpametražiais filmais. „Tėtušis“ yra antras darbas. Dabar bandau gauti trečiam finansavimą. Ir toliau žiūriu link pilno metro,“ – apie savo kelią į režisūrą pasakojo J. Ramanauskas.

Režisierius dabar nemažai laiko praleidžia kurdamas reklamas, kurios, kaip pats teigia, padeda išlaikyti formą. „Atsispiri, gali panaudoti kokią idėją iš reklamos filmui ar atvirkščiai. Viskas su tuo kažkiek susiję. Šiaip dažniausiai kai tai darai, taip kaip koks dailininkas neprarandi rankelės. Labiausiai padeda išlaikyti formą. Tos idėjos, estetika vis tiek kažkiek persipina. Kadangi reklamos būna labai skirtingų siužetų, gali išsitestuoti idėjas, kurias po to gali panaudoti kine. Bet vis tiek kiekvieną projektą pradedi nuo nulio. Žiūri scenarijų ir galvoji, kaip čia padaryti.“

Naujausiame režisieriaus filme „Tėtušis“ trys ilgai nesimatę pagrindiniai veikėjai susiduria su keblia situacija – tėvui mirus Kuboje, jie turi sugalvoti, kaip parsigabenti jo kūną. J. Ramanauskas norėjo kalbėti apie šeimos narių susvetimėjimą, todėl tėvo netektis tapo išeitimi pasodinti savo veikėjus prie vieno stalo: „Kadangi jie yra tokie susvetimėję, dabar nelabai bendraujantys, tai tėvo mirtis yra visų trijų problema. Nori nenori, net jeigu esi kažkiek pasipykęs, kai yra tokia problema, kuri visus liečia, ir liečia ne tik iš tokios moralinės, bet ir finansinės pusės, tenka sėsti prie to stalo.“

Paklausus, kokios galėtų būti tokio susvetimėjimo priežastys, režisierius atsakė: „Pačiame filme yra užuominų, kodėl jie išsibarstę. Labiausiai – dėl finansinių priežasčių. Patys veikėjai prisimena vaikystę, kurioje taip nebuvo. Įžengus į suaugusių gyvenimą, kažkam užrašė namą, kažkam neužrašė. Kažkuriam iš jų geriau pasisekė gyvenime, kažuriam blogiau. Kažkas augina vaikus, kažkas neaugina. Tokie skirtingi požiūriai juos ir suskaldė. Jie patys nesprendė tų problemų ir atsidūrė tokioje situacijoje.“

Tačiau net ir kalbant tokiomis rimtomis temomis, J. Ramanauskas kuria komišką ir absurdišką atmosferą filme. „Pati situacija yra kiek absurdiška, todėl ir norėjosi, kad būtų toks įvalkalas. Reikia kūną parsivežti, dėl to kyla finansinės problemos. Pati istorija iš savęs yra kiek absurdiška. Tėvas gal irgi kiek absurdiškai pasielgė. Mirė žmona, gavo daug laisvės ir varė pagyventi. Viskas tokiame absurde vyksta. Ir filmo žanras, ir stilistika tą parodo,“ – pasakojo režisierius.

Filme pagrindinius sesers ir brolių vaidmenis atlieka Lietuvoje gerai žinomi aktoriai: Gabija Jaraminaitė, Martynas Nedzinskas ir Darius Gumauskas. Režisierius kelis iš jų jau buvo nusižiūrėjęs rašydamas scenarijų, tačiau, jo teigimu, jam buvo būtina juos išsibandyti atrankoje. 

„Aš stengiuosi nerašyti scenarijų aktoriui. Gal dar ir neturiu Scorseses ir De Niro santykio su kažkuo, kad taip galėtum su kažkuo laisvai elgtis. Aš vis tiek stengiuosi žiūrėti, kaip tie žmonės atrodo aktorių atrankoje. Kažkiek mintyse aš nešiojausi Gabiją ir Martyną. Man atrodė, kad jie tiktų tiems vaidmenims. Bet buvo labai svarbu, kaip šie trys žmonės atrodys kartu. Nebuvo taip, kad būtinai šį vaidmenį turi atlikti Martynas. Aš apie jį galvojau, bet jis ir pasitvirtino. Atrankos procese mes darėme scenarijaus skaitymą dar prieš priimant galutinį sprendimą. Man atrodė, kad tarp jų trijų buvo visai gera chemija. Ir aš jais tikėjau,“ – apie aktorių pasirinkimą pasakojo J. Ramanauskas.

Išgyventi Velykas

G.Griniūtė, kaip ir J. Ramanauskas, kino studijas baigė Anglijoje. Nuo pirmųjų savo kino bandymų ji paniro į komedijos žanrą, kurį toliau vysto ir festivalio konkursinėje programoje rodomoje juostoje. Jos vaidybiniame filme „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“ pagrindinė veikėja Eglė grįžta Velykoms iš Londono pasisvečiuoti į namus. Scenarijui autorė įkvėpimo sėmėsi tiek iš asmeninės patirties, tiek iš aplinkinių, ypatingai savo operatorės Olgos Lagun.

„Olga pirmiausia man atsiuntė novelę, kuri jai labai patiko. Bet ji yra visiškai nesusijusi su mūsų galutiniu darbo variantu. Mes pradėjom kalbėtis apie tai, kas mums šiuo metu reikšminga. Olga yra iš Baltarusijos, todėl šnekėjomės ir apie mūsų šaknis posovietinėse šalyse. Baltarusijoje iki šiol yra sovietinių skulptūrų, paminklų. Tai mus labai sujungė. Pradėjome diskutuoti apie tai, kad kai grįžti, savo gimtinėje jautiesi labai svetimas. Taip viskas ir prasidėjo. Mes gal šešis mėnesius vien tik kalbėjomės, apie ką turėtų būti filmas. Ir tik tada parašiau scenarijaus pirmąją versiją. Per jo vystymą su Olga patapome geromis draugėmis.“

Filme pagrindinė veikėja susiduria su įvairiomis kalbomis apie emigraciją į Londoną ir vis sulaukia klausimų, kada gi pagaliau grįš į gimtuosius namus. Kaip prisipažįsta režisierė, jai irgi kartais tekdavo susidurti su tokiomis kalbomis: „Tačiau iš savo mamos sulaukiau didelio palaikymo. Turėjau abi puses – gerąją ir blogąją“.

Grįžusi namo Eglė susiduria ne tik su giminių kalbomis, tačiau ir su motinos priekaištavimais. Tarp retai bendraujančių moterų filme jaučiamas susvetimėjimas ir atotrūkis. „Kadangi su Olga daug kalbėjomės, ji pasakojo, kaip yra jos šeimoje. Mano mama yra nuostabus žmogus, todėl tai visiškai nesutampa su kuo tuo, ką rodau filme. Tačiau su Olga buvo kitaip. Kai vaikai išvažiuoja gyventi toli, tėvai nebegali kontroliuoti jų gyvenimo taip, kaip norėtų. Iš to ir kyla filmo idėja, ir pats konfliktas. Kartais mes nesugebam vieni su kitais bendrauti ir išsikalbėti. Kartų skirtumas vis dar labai jaučiamas Lietuvoje,“ – apie veikėjų santykius ir filmo idėją kalbėjo režisierė.

Filmo veiksmas vyksta nuošalioje vienkiemio sodyboje. Prisimindama, kaip pasirinko tokią lokaciją, G. Griniūtė papasakojo istoriją, kaip ją atrasti padėjo šeimos narys: „Pas močiutę valgiau pietus ir papasakojau jai, kad filmuosiu filmą ir ieškau lokacijos, vienkiemio. Kitą dieną ji man paskambino ir sakė, kad jau viską surado ir važiuojam į Anykščius jos apžiūrėti. Taip ir gavosi, kad per močiutės pusseserės draugus atradau lokaciją, kuri buvo tobula filmui.“

Kino juostoje veikėjai rengiasi itin ryškių spalvų drabužiais, kurie galbūt nėra įprastai nešiojami lietuvių. Režisierė kuria kontrastą tarp giminės ir Eglės ir jos vaikino, kurie dėvi tamsius rūbus. Aiškindama tokį sprendimą, G. Griniūtė teigė, kad norėjo atspindėti Velykų šventę. 

„Tradiciškai jos mums asocijuojasi su daug spalvų, nes marginami margučiai, pinamos verbos. Gal taip ir norėjau atspindėti kaimo stilistiką su visomis spalvomis. O dėl kontrasto norėjau parodyti, kad dažnai grįžtant iš emigracijos ar iš užsienio kartą per metus jautiesi svetimas. Drabužių kontrastas tai ir išryškina. Mes kartais nepritampam prie tos aplinkos, kuri iš tikrųjų turėtų būti namų ir jauki, bet yra priešingybė ir išsiskiri iš aplinkos ar patampi juoda avimi.“

Namo sugrįžusi Eglė sulaukia nepatogių klausimų apie motinystę ir ketinimą susilaukti vaikų, į kuriuos ji atsako neketinanti jų turėti. Tai šeimoje iššaukia skirtingas reakcijas. Režisierei buvo svarbu kalbėti apie moters laisvę rinktis: „Man atrodo, kad apie tai turime kalbėti nuolatos. Lietuvoje moterų režisierių yra tiek mažai, todėl reikia išnaudoti šitą terpę, išreikšti nuomonę ir kalbėti. Kinas yra labai puikus įrankis užduoti klausimus publikai, ypač žvelgiant į tai, kas vis dar dedasi kaimyninėje Lenkijoje ir visur kitur pasaulyje. Manau, tai yra labai svarbu. Mes labai dažnai vertiname feminizmą neigiamai. Filme mes taip pat kalbame apie kartų skirtumus. Jaunoji karta gali rinktis, kokį gyvenimą ji nori gyventi, turėti vaikų ar ne. Tai yra kiekvienos moters pasirinkimas,“ – kalbėjo G. Griniūtė.

Praėjusį pavasarį režisierė dalyvavo „TorinoFilmLab“ kino mokymuose. Ten ji pradėjo vystyti pirmąjį pilno metro filmą kartu su prodiusere Ieva Misiulaityte. „Mane labai domina laikotarpis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Pati gimiau 1992 metais. Mano vaikystės atsiminimai man labai įdomūs. Aš nagrinėju kaip tik tą laikotarpį. Kuriu istoriją apie septynmetę mergaitę, kuri ruošiasi pirmajai komunijai – kaip jos akimis yra matomas pasaulis, kaip sovietiniai simboliai buvo keičiami krikščioniškais.“

„Bandau tą laikotarpį pašiepti ir pažiūrėti visai kitomis spalvomis. Mes dažnai jį atsimename labai negatyviai, nenorime apie jį kalbėti. Manau, kad po 30 metų nepriklausomybės būtų labai įdomu pakalbėti apie laiką, kai viskas buvo tamsu ir liūdna, bet tuo pačiu jame buvo labai komiškų ir juokingų mūsų gyvenimo detalių“, – apie naują projektą kalbėjo režisierė.

15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali žiūrėti Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės kino teatruose ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

Festivalio pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kino centras. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Izraelio ambasada, Prancūzų institutas, ES programos „Kūrybiška Europa“ Media biuras Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

 

Asmeninės jaunųjų kino kūrėjų patirtys: atviros ir kartais itin skausmingos

Kokiame pasaulyje mes gyvename? Ir kaip pandemija paveikė mūsų socialinius įpročius? Iki sausio 18 d. vykstančiame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje nacionalinių konkursinių programų kūrėjai drąsiai žvelgia į savo asmenines, nepatogias ir kartais itin skaudžias patirtis. Mūsų visuomenėje į užribį nustumti nuo priklausomybės narkotikams kenčiantys žmonės Rinaldo Tomaševičiaus vaidybiniame filme „Paskutinis kartas“ (2022) ir pasimatymą pandemijos metu vaizduojantis Luko Kacinausko „Aš buvau Maksas“ (2022) pasakoja labai skirtingas, bet režisieriams itin svarbias istorijas.

 

Kalbėti skaudžiomis temomis

R.Tomaševičiui gyvenime labai pasisekė. 20 metų pragyvenęs gatvėje ir visus narkotikus išbandęs vyras jau ne vienerius yra visiškai blaivas ir už tai yra dėkingas panašaus likimo žmogui, kuris jam pasiūlė kreiptis į priklausomybės ligų centrą: „Jis pats gulėjo tame centre ir sakė: kai jau pavargsi, visiškai nebegalėsi, paskambink, tau ten padės. Mes trys draugai gyvenom Naujininkuose, tokioje landynėje. Pavargom, todėl paskambinom. Atvažiavo, paėmė du draugus. O trečias dar nuvažiavo paskutinės dozės, jis nespėjo ir po to gatvėje mirė. Mes dviese nuvažiavome gydytis“, – senąjį gyvenimą prisimena kūrėjas.

Nustojęs vartoti R. Tomaševičius baigė vakarinę mokyklą, išbandė batsiuvio darbą, tačiau labiausiai jį traukė menai. Kaip pats teigia, ne jis pasirinko režisūrą, bet ji pasirinko jį: „Nusipirkau tokią muilinę lombarde už dešimt eurų. Pradėjau su ja fiksuoti pasaulį. Aš buvau kaip iš naujo gimęs mažas vaikas. Manęs niekas nestabdė. Nuėjau mokytis į vakarinį, galvojau, reikia stoti į universitetą. Po truputį mane tai privedė prie kino režisūros.“

Šiuo metu vyras studijuoja vaizdo režisūrą 4-ame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Trečiame kurse gavęs užduotį kalbėti apie skausmingus dalykus, jis nėrė į savo paties gyvenimo patirtį: „Mes šnekėjomės, kad svarbiausia kalbėti temomis, kurios tau yra skausmingos ir tada gaunasi visai neblogi filmai, nes tu tuo gyveni, sergi. Aš pats daug metų gatvėje gyvenau tokį patį gyvenimą, vartojau psichotropinius dalykus. Man pavyko iš ten išnirti, o visas patirties bagažas liko. Todėl ir norėjau pasidalinti tuo, ką pats išgyvenau, mačiau, ir kas iki šiol vyksta Vilniaus gatvėse ir paribiuose.“

„Paskutiniame karte“ veiksmas sukasi aplink tris pagrindinius veikėjus: Tadą, jo nėščią merginą Grėtę ir draugą Robį, kurie nusprendžia pradėti priklausomybės ligų gydymo kursą. Kino kūrėjas į filmą įdėjo ne tik savo patirtį. Filmuodamas dokumentinius filmus jis susipažino su daug to paties likimo žmonių, kurie iki šiol vartoja narkotikus ir gyvena apleistose landynėse. Kaip pats pripažįsta, jam lengva prieiti prie jų, kadangi puikiai moka jų kalbą ir juos supranta. Žmonės juo pasitiki ir prisileidžia. 

„Tuo pačiu metu, kai rašiau scenarijų, filmavau dokumentinį filmą. Audrius Stonys mums uždavė užduotį tema „Vilniaus naktys“. Prie Europos filmavau skvotą. Dabar jį užkalė. Ten buvo nėščia maždaug 30-ies metų moteris. Jos vaikinas perdozavo. Dešimties valandų laikotarpyje jį apgraužė žiurkės, iškabino akis, pirštus. Aš mačiau visa tai, kas vyksta ir pernešiau į scenarijų“, – tikromis istorijomis dalinosi režisierius.

Su šia moterimi jis supažindino ir vieną iš pagrindinių filmo aktorių Sofiją Gedgaudaitę, kuri „Paskutiniame karte“ vaidina nėščią narkomanę. Į skvotus režisierius vežiojosi ir filmo operatorių Nojų Drąsutį. R. Tomaševičius norėjo, kad jis pamatytų tokį gyvenimą, į jį įsijaustų ir kuo realistiškiau perteiktų kamera. Būtent todėl vizualine kalba šis filmas kiek primena dokumentinį kiną. 

„Mes norėjome padaryti vaidybinį filmą, kuris turėtų dokumentiškumo. O kai kamera gyva, dreba ir vaikšto, tai ji to labai priduoda. Tuomet veiksmas labai atgyja ir duoda to tikrumo. Tada labiau tikiu, kad veiksmas iš tiesų vyksta dabar“, – aiškino režisierius.

Kino kūrėjas filmui taip pat pasitelkė tikras lokacijas. Kai kurios scenos filmuotos tikruose skvotuose. Komandą taip pat įsileido Vilniuje, Savanorių pr. esantis Vilniaus priklausomybes ligu centras. „Ten, kur filme gyvena dyleris, filmuojama buvo pas mane. Virš mano buto iš tiesų toks gyveno. Aš atpažįstu aplinką, kur gyvena narkomanai ir iš karto supratau. Pas mus kaimynai ir policiją kviesdavo. Landynė buvo filmuojama senamiestyje, kurią surado prodiuserė pas kažkokį vyrą. Davė jis raktus ir už dyką leido ten filmuoti. Iš pradžių norėjome filmuoti tikrame skvote, bet ten, kiek pamenu, buvo labai didelė smarvė, dar šalta, todėl nerizikavome“, – apie filmavimo vietų pasirinkimą pasakojo režisierius.

Filme norintys atsikratyti priklausomybės veikėjai susiduria su sveikatos sistema, kuri nėra labai palanki: ilgos eilės arba mokamas gydymas, kuriam dauguma narkomanų visiškai neturi pinigų. Režisierius tai pamini ir savo filme, o šią idėją jam pamėtėjo matytos norinčiųjų pasveikti situacijos. 

„Kai filmavau dokumentinį filmą, vienas vyrukas prašėsi pagalbos, kad jį paguldyčiau. Iš pradžių jam siūliau į detoksikacinį, kad jį atstatytų, paskirtų jam vaistus, izoliuotų. Ten paskambinus, į nemokamą vietą iš karto neguldo. Reikia užsirašyti į eilę. Tada vėliau ieškojau reabilitacijų, kurios būtų nemokamos. Radau vieną, bet ji buvo labai religinga. O juos gąsdina maldos. Kai kurie eina į religines, bet palūžta ir pabėga paskui. Tave labai atstumia, kai per prievartą reikia melstis. Tai tokia pas mus ir situacija. Gal apie tai aš irgi norėjau tą užsiminti“, – mintimis dalinosi R. Tomaševičius.

 

Atvirumas visada laimi

Režisieriaus Luko Kacinausko baigiamasis režisūros darbas trumpametražis filmas „Aš buvau Maksas“ žvelgia į asmeninę pažinčių per programėles patirtį pandemijos metais. Ne paslaptis, kad karantinas daugelį uždarė tarp keturių sienų, sumažėjo socialinis žmonių ratas, todėl pats kino kūrėjas ir daugelis jo aplinkos žmonių paniro į virtualias pažintis, kurias sekė įvairūs pasimatymai. 

„Mano visa pažįstama aplinka paniro į tokią pasimatymų kultūrą, nuolatos apie tai kalbėjo ir aš nusprendžiau tiek smalsumo, tiek pragmatiniais sumetimais išbandyti, nueiti ir patirti. Mane ši patirtis savotiškai nustebino ir šokiravo, kažkas nudžiugino – buvo visa puokštė įdomių patyrimų, kuriuos nusprendžiau sudėti į scenarijų. Man tai pasirodė dramaturgijos verta patirtis. Joje pastebėjau virsmus, žmonių metamorfozes, kaip socialinių medijų diskursas leidžia jiems susikurti alternatyvias personas, kažkokius gražius savo įvaizdžius. Jie bliūkšta, kai susitinki akis į akį ir pamatai, kaip iš tikrųjų yra. Visos šios patirtys mane įkvėpė ir nusprendžiau apie tai padaryti autentišką ir gana asmenišką filmą“, – apie filmo įkvėpimą kalbėjo L. Kacinauskas.

Pagrindinis jo filmo veikėjas Maksas eina į pirmąjį internetinių pažinčių pasimatymą su vaikinu vardu Tadas. Vaikinas jaučiasi gan nejaukiai ir nedrąsiai, todėl iniciatyvos imasi Tadas. Kalbėdamas apie savo herojus, kino kūrėjas pastebėjo, jog dauguma žmonių išties bendrauja panašiai. 

„Labai panašios situacijos vyksta visuose pasimatymuose. Vienas žmogus labiau dominuoja, kitas galbūt labiau pasyvus. Vienas labiau nori susipažinti, kitas daugiau dengia, slepia. Šioje situacijoje save padalinau į dvi skirtingas stovyklas. Vienur aš būnu labiau Maksas, kitur – Tadas. Kodėl tai yra labai atpažįstama žiūrovams? Kiekvienas skirtingose aplinkybėse gali tapatintis su skirtingu veikėju ir atrasti jo teisybę, motyvaciją ir logiką.“

„Man kaip kūrėjui svarbu trinti skirtį tarp protagonisto, antagonisto, kažkokio socialiai labiau priimtino veikėjo ir ne. Visi esame žmonės ir elgiamės priklausomai nuo aplinkybių. Jose vienas žmogus slepiasi, save izoliuoja ir veikia iš priedangos, bando susigaudyti naujose situacijose, pažinimo formate. Nori gal kiek mažiau atsiskleisti ir save labiau izoliuoti. O kitas eina tiesiog drąsiai ir atviromis kortomis. Kažkada tas apsimetinėjimas prieina liepto galą ir žmogus atsiskleidžia. Šios istorijos atveju, kai Maksas atsiskleidžia, jis nuginkluoja ir šokiruoja pasimatymo partnerį,“ – apie skirtingus veikėjus ir jų universalumą pasakojo L. Kacinauskas.

Beveik visas filmo veiksmas vyksta uždaroje mažoje erdvėje – Tado automobilyje. Tokį režisūrinį sprendimą kūrėjui padiktavo tiek pragmatiniai, tiek kūrybiniai sumetimai. „Kadangi filmavome pandemijos metu, bandėme minimalizuoti visus kaštus ir lokacijas. Filmuoti automobilyje buvo saugu: keli aktoriai, maža komanda, todėl mažai rizikos. Tačiau iš principo tai yra dviejų žmonių burbulas, jų intymi ir kamerinė erdvė, kurioje jauku ir gera būti. Tai yra mikropasaulis, dviejų žmonių būtis.“

„Labai norėjosi žiūrovą truputį uždaryti į tą automobilį kartu su jais, kad jis jaustųsi to mažo pasaulio dalimi. Dar viena priežastis – per pandeminį laikotarpį mes buvome uždaryti į mažas bendruomenes, grupes, buvome užspausti lygiai taip pat kaip ir pagrindinis veikėjas. Tai suponuoja į jo vidinį pasaulį, nepatogumą mažoje uždaroje erdvėje ir joje jis keliauja savo kelionę į atsiskleidimą, savęs pažinimą“, – apie lokacijų pasirinkimą pasakojo režisierius.

Toks erdvės pasirinkimas padiktavo ir kino kalbą. L. Kacinauskas neslepia, kad montažo procese jam ir operatorei Meidai Lileikytei teko atsisakyti įspūdingų ir gražių kadrų, kurie galų gale netiko pačiam istorijos pasakojimui: „Mūsų vizualinė kalba galėjo būti labai turtinga ir įvairi. Iš tiesų išbandėme daug skirtingų technikų, rakursų. Tik montažo etape, prisėdus prie darbo, pradėjo aiškėti, jog vieninteliai įdomūs kadrai yra stambūs planai, kuriuose matomas žmogaus veidas, akys, neverbalinės kalbos elementai. Jie pasirodė patys išraiškingiausi, geriausi.“

„Dar kartą įsitikinome, kad uždarę veikėjus į mažą, nejaukų pasaulį, stambūs planai leido dar labiau atskleisti šio filmo nepatogią perspektyvą, Makso pažinimo kelią. Mes atsisakėme daugumos gražių, kombinuotų brangių, bendrų planų, kurie buvo efektingi. Juostoje liko tiktai tai, ko pačiam filmui labiausiai reikia, kas vestų istoriją į priekį ir leistų maksimaliai gerai persiskaityti.“

„Aš buvau Maksas“ jauni vaikinai kalba šiuolaikine jaunimo kalba, kuri yra stipriai paveikta Vakarų kultūros. Toks vartojamos kalbos pasirinkimas L. Kacinauskui atėjo dėl autoriaus supratimo, kiek jam svarbu filme atiduoti save. „Man svarbu kiek įmanoma daugiau atiduoti savęs ir kiek įmanoma mažiau prašyti iš kitų. Mano kuriamas kinas turi būti asmeniškas ir autentiškas bei atpažįstamas kitiems. Tai buvo vienas iš svarbių vardiklių, kad tame būtų daug atpažįstamumo. Tas pats anglų kalbos vartojimas mano kalboje, leksikoje yra aš. Tai savotiškai išduoda ir mūsų kartos eklektiškumą, amžių, kuriame gyvename. Svetima kalba taip pat leidžia pasislėpti nuo tam tikrų dalykų, kurių nenorėtum sakyti savąja arba tie žodžiai skambėtų banaliai ar nepatogiai“, – teigė kino kūrėjas.

Režisierius tikisi, kad pagrindinę filmo mintį žiūrovai lengvai perskaitys: „Aš buvau Maksas“ kalba apie tai, kad nepaisant kokiame spalvingame, eklektiškame ir sujauktame pasaulyje gyvename, vis dėl to tikrumas ir nuoširdumas visada išlieka kaip vertybė. Norėdami iš tikrųjų pažinti žmogų ir prie jo prisiartinti, turime pradėti nuo savęs ir būti atviri. Tokiu būdu vyksta vienas kito pažinimas. Būdami atviri visada laimime,“ – apie tai, ką norėjo pasakyti filmu, pasakojo L. Kacinauskas.

15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali žiūrėti Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės kino teatruose ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

Festivalio pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kino centras. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Izraelio ambasada, Prancūzų institutas, ES programos „Kūrybiška Europa“ Media biuras Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

 

Paskelbti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nugalėtojai

Sekmadienio vakarą apdovanojimų ceremonijos metu tarptautinė žiuri paskelbė geriausius 15–ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio filmus. Konkursinėse programose šiemet varžėsi 39 kūriniai iš Lietuvos ir viso pasaulio. Paskelbus nugalėtojus, festivalis tęsiasi iki sausio 18 d., o jį papildo specialioji nugalėtojų programa, kurią bus galima pamatyti „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose Vilniuje.

„Grand Prix“ apdovanojimą pelnė Olgos Lucovnicovos dokumentinis trumpasis filmas „Dėdė Tudoras“ (Belgija, Vengrija, Portugalija, Moldova). Šioje istorijoje po 20–ies metų tylos režisierė sugrįžta į prosenelių namus, kur kadaise išgyveno visam gyvenimui atmintyje įsirėžusią traumą. „Šis filmas mus veda į lėtą kelionę, kurios tikslas atsiskleidžia ne iškart. Režisierė žavi ir stebina drąsiu ir nuoširdžiu būdu, kuriuo ji susiduria su savo demonais. Kurdama vaizdines metaforas, ji pasitelkia kino galią tam, kad perteiktų dalykus, kuriuos ne visuomet įmanoma išreikšti vien žodžiais“, – įteikdami pagrindinį festivalio apdovanojimą sakė žiuri nariai.

Geriausiu tarptautinės konkursinės programos filmu tapo režisieriaus Sebastiano Mulderio dokumentinis trumpasis filmas „Naya. Miškas turi tūkstantį akių“ (Olandija). Vaizdo kameros jame seka vilkę Naya, kuri iš gimtosios Vokietijos per Nyderlandus keliauja į Belgiją. Ji tampa vis žinomesnė ir matomesnė, kol palaipsniui šis dėmesys jai tampa pavojingas. „Šiame santūriai žavingame filme itin kinematografiškai panaudota jau turima filmuota medžiaga, ji mus įtraukia į kelionę, besimainančią nuo pasakos iki siaubo filmo. O pakeliui keliami klausimai apie dviprasmišką žmogaus santykį su gamta, stebėjimo visuomenę ir sensacijų kupiną žiniasklaidą“, – sakė žiuri.

Režisierės Urtės Sabutytės filmas „Apklausa“ (Lietuva) buvo pripažintas geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu. Istorija nukelia į 2000–uosius – jauna prokurorė Aleksandra tiria prekybos žmonėmis bylą, o žiūrovas kartu su ja dalyvauja dviejose apklausose su provokuojančiu įtariamuoju ir teisėsauga nepasitikinčia nukentėjusiąja. „Kinematografiškai įspūdingas filmas atidžiai seka sudėtingoje situacijoje atsidūrusią veikėją – čia persipina asmeninės ir socialinės problemos. Režisierė pademonstruoja tvirtą viziją ir mes tikimės daugiau jos darbų ateityje“, – lietuvės režisierės trumpąjį filmą gyrė žiuri nariai.

Specialiojo žiuri paminėjimo šiemet nusipelnė režisierių Victorios Lafaurie ir Hectoro Alboukero vaidybinis filmas „Lu kaimynas“ (Prancūzija) – istorija apie septyniolikmetį Vladimirą ir jo slapčia įsimylėtą kaimynę Lu. Jai nusprendus išsikraustyti pas dešimčia metų vyresnį vaikiną, Vladimiras mėgina nugalėti savo pavydą ir jai padėti. „Filmas pasižymi turtingu pasakojimu ir dideliu dėmesiu detalėms, kurios paprastą filmo premisą pripildo daugybe subtilių sluoksnių. Abu pagrindiniai aktoriai atliko puikius, žavesio ir energijos kupinus vaidmenis“, – sakė žiuri.

15–ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinių programų filmus stebėjo ir vertino įvairių Prancūzijos, Kanados, Švedijos, Jungtinės Karalystės kino festivalių programų sudarytoja Lucile Bourliaud (Prancūzija), 2020-ųjų festivalio geriausio dokumentinio filmo nugalėtojas, režisierius ir operatorius Karol Lindholm (Lenkija) ir kino kuratorė Mantė Valiūnaitė (Lietuva).

Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali išvysti kino teatruose Vilniuje ir Klaipėdoje arba „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodomi stipriausi pastaraisiais metais sukurti darbai. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.