Asmeninės jaunųjų kino kūrėjų patirtys: atviros ir kartais itin skausmingos

Kokiame pasaulyje mes gyvename? Ir kaip pandemija paveikė mūsų socialinius įpročius? Iki sausio 18 d. vykstančiame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje nacionalinių konkursinių programų kūrėjai drąsiai žvelgia į savo asmenines, nepatogias ir kartais itin skaudžias patirtis. Mūsų visuomenėje į užribį nustumti nuo priklausomybės narkotikams kenčiantys žmonės Rinaldo Tomaševičiaus vaidybiniame filme „Paskutinis kartas“ (2022) ir pasimatymą pandemijos metu vaizduojantis Luko Kacinausko „Aš buvau Maksas“ (2022) pasakoja labai skirtingas, bet režisieriams itin svarbias istorijas.

 

Kalbėti skaudžiomis temomis

R.Tomaševičiui gyvenime labai pasisekė. 20 metų pragyvenęs gatvėje ir visus narkotikus išbandęs vyras jau ne vienerius yra visiškai blaivas ir už tai yra dėkingas panašaus likimo žmogui, kuris jam pasiūlė kreiptis į priklausomybės ligų centrą: „Jis pats gulėjo tame centre ir sakė: kai jau pavargsi, visiškai nebegalėsi, paskambink, tau ten padės. Mes trys draugai gyvenom Naujininkuose, tokioje landynėje. Pavargom, todėl paskambinom. Atvažiavo, paėmė du draugus. O trečias dar nuvažiavo paskutinės dozės, jis nespėjo ir po to gatvėje mirė. Mes dviese nuvažiavome gydytis“, – senąjį gyvenimą prisimena kūrėjas.

Nustojęs vartoti R. Tomaševičius baigė vakarinę mokyklą, išbandė batsiuvio darbą, tačiau labiausiai jį traukė menai. Kaip pats teigia, ne jis pasirinko režisūrą, bet ji pasirinko jį: „Nusipirkau tokią muilinę lombarde už dešimt eurų. Pradėjau su ja fiksuoti pasaulį. Aš buvau kaip iš naujo gimęs mažas vaikas. Manęs niekas nestabdė. Nuėjau mokytis į vakarinį, galvojau, reikia stoti į universitetą. Po truputį mane tai privedė prie kino režisūros.“

Šiuo metu vyras studijuoja vaizdo režisūrą 4-ame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Trečiame kurse gavęs užduotį kalbėti apie skausmingus dalykus, jis nėrė į savo paties gyvenimo patirtį: „Mes šnekėjomės, kad svarbiausia kalbėti temomis, kurios tau yra skausmingos ir tada gaunasi visai neblogi filmai, nes tu tuo gyveni, sergi. Aš pats daug metų gatvėje gyvenau tokį patį gyvenimą, vartojau psichotropinius dalykus. Man pavyko iš ten išnirti, o visas patirties bagažas liko. Todėl ir norėjau pasidalinti tuo, ką pats išgyvenau, mačiau, ir kas iki šiol vyksta Vilniaus gatvėse ir paribiuose.“

„Paskutiniame karte“ veiksmas sukasi aplink tris pagrindinius veikėjus: Tadą, jo nėščią merginą Grėtę ir draugą Robį, kurie nusprendžia pradėti priklausomybės ligų gydymo kursą. Kino kūrėjas į filmą įdėjo ne tik savo patirtį. Filmuodamas dokumentinius filmus jis susipažino su daug to paties likimo žmonių, kurie iki šiol vartoja narkotikus ir gyvena apleistose landynėse. Kaip pats pripažįsta, jam lengva prieiti prie jų, kadangi puikiai moka jų kalbą ir juos supranta. Žmonės juo pasitiki ir prisileidžia. 

„Tuo pačiu metu, kai rašiau scenarijų, filmavau dokumentinį filmą. Audrius Stonys mums uždavė užduotį tema „Vilniaus naktys“. Prie Europos filmavau skvotą. Dabar jį užkalė. Ten buvo nėščia maždaug 30-ies metų moteris. Jos vaikinas perdozavo. Dešimties valandų laikotarpyje jį apgraužė žiurkės, iškabino akis, pirštus. Aš mačiau visa tai, kas vyksta ir pernešiau į scenarijų“, – tikromis istorijomis dalinosi režisierius.

Su šia moterimi jis supažindino ir vieną iš pagrindinių filmo aktorių Sofiją Gedgaudaitę, kuri „Paskutiniame karte“ vaidina nėščią narkomanę. Į skvotus režisierius vežiojosi ir filmo operatorių Nojų Drąsutį. R. Tomaševičius norėjo, kad jis pamatytų tokį gyvenimą, į jį įsijaustų ir kuo realistiškiau perteiktų kamera. Būtent todėl vizualine kalba šis filmas kiek primena dokumentinį kiną. 

„Mes norėjome padaryti vaidybinį filmą, kuris turėtų dokumentiškumo. O kai kamera gyva, dreba ir vaikšto, tai ji to labai priduoda. Tuomet veiksmas labai atgyja ir duoda to tikrumo. Tada labiau tikiu, kad veiksmas iš tiesų vyksta dabar“, – aiškino režisierius.

Kino kūrėjas filmui taip pat pasitelkė tikras lokacijas. Kai kurios scenos filmuotos tikruose skvotuose. Komandą taip pat įsileido Vilniuje, Savanorių pr. esantis Vilniaus priklausomybes ligu centras. „Ten, kur filme gyvena dyleris, filmuojama buvo pas mane. Virš mano buto iš tiesų toks gyveno. Aš atpažįstu aplinką, kur gyvena narkomanai ir iš karto supratau. Pas mus kaimynai ir policiją kviesdavo. Landynė buvo filmuojama senamiestyje, kurią surado prodiuserė pas kažkokį vyrą. Davė jis raktus ir už dyką leido ten filmuoti. Iš pradžių norėjome filmuoti tikrame skvote, bet ten, kiek pamenu, buvo labai didelė smarvė, dar šalta, todėl nerizikavome“, – apie filmavimo vietų pasirinkimą pasakojo režisierius.

Filme norintys atsikratyti priklausomybės veikėjai susiduria su sveikatos sistema, kuri nėra labai palanki: ilgos eilės arba mokamas gydymas, kuriam dauguma narkomanų visiškai neturi pinigų. Režisierius tai pamini ir savo filme, o šią idėją jam pamėtėjo matytos norinčiųjų pasveikti situacijos. 

„Kai filmavau dokumentinį filmą, vienas vyrukas prašėsi pagalbos, kad jį paguldyčiau. Iš pradžių jam siūliau į detoksikacinį, kad jį atstatytų, paskirtų jam vaistus, izoliuotų. Ten paskambinus, į nemokamą vietą iš karto neguldo. Reikia užsirašyti į eilę. Tada vėliau ieškojau reabilitacijų, kurios būtų nemokamos. Radau vieną, bet ji buvo labai religinga. O juos gąsdina maldos. Kai kurie eina į religines, bet palūžta ir pabėga paskui. Tave labai atstumia, kai per prievartą reikia melstis. Tai tokia pas mus ir situacija. Gal apie tai aš irgi norėjau tą užsiminti“, – mintimis dalinosi R. Tomaševičius.

 

Atvirumas visada laimi

Režisieriaus Luko Kacinausko baigiamasis režisūros darbas trumpametražis filmas „Aš buvau Maksas“ žvelgia į asmeninę pažinčių per programėles patirtį pandemijos metais. Ne paslaptis, kad karantinas daugelį uždarė tarp keturių sienų, sumažėjo socialinis žmonių ratas, todėl pats kino kūrėjas ir daugelis jo aplinkos žmonių paniro į virtualias pažintis, kurias sekė įvairūs pasimatymai. 

„Mano visa pažįstama aplinka paniro į tokią pasimatymų kultūrą, nuolatos apie tai kalbėjo ir aš nusprendžiau tiek smalsumo, tiek pragmatiniais sumetimais išbandyti, nueiti ir patirti. Mane ši patirtis savotiškai nustebino ir šokiravo, kažkas nudžiugino – buvo visa puokštė įdomių patyrimų, kuriuos nusprendžiau sudėti į scenarijų. Man tai pasirodė dramaturgijos verta patirtis. Joje pastebėjau virsmus, žmonių metamorfozes, kaip socialinių medijų diskursas leidžia jiems susikurti alternatyvias personas, kažkokius gražius savo įvaizdžius. Jie bliūkšta, kai susitinki akis į akį ir pamatai, kaip iš tikrųjų yra. Visos šios patirtys mane įkvėpė ir nusprendžiau apie tai padaryti autentišką ir gana asmenišką filmą“, – apie filmo įkvėpimą kalbėjo L. Kacinauskas.

Pagrindinis jo filmo veikėjas Maksas eina į pirmąjį internetinių pažinčių pasimatymą su vaikinu vardu Tadas. Vaikinas jaučiasi gan nejaukiai ir nedrąsiai, todėl iniciatyvos imasi Tadas. Kalbėdamas apie savo herojus, kino kūrėjas pastebėjo, jog dauguma žmonių išties bendrauja panašiai. 

„Labai panašios situacijos vyksta visuose pasimatymuose. Vienas žmogus labiau dominuoja, kitas galbūt labiau pasyvus. Vienas labiau nori susipažinti, kitas daugiau dengia, slepia. Šioje situacijoje save padalinau į dvi skirtingas stovyklas. Vienur aš būnu labiau Maksas, kitur – Tadas. Kodėl tai yra labai atpažįstama žiūrovams? Kiekvienas skirtingose aplinkybėse gali tapatintis su skirtingu veikėju ir atrasti jo teisybę, motyvaciją ir logiką.“

„Man kaip kūrėjui svarbu trinti skirtį tarp protagonisto, antagonisto, kažkokio socialiai labiau priimtino veikėjo ir ne. Visi esame žmonės ir elgiamės priklausomai nuo aplinkybių. Jose vienas žmogus slepiasi, save izoliuoja ir veikia iš priedangos, bando susigaudyti naujose situacijose, pažinimo formate. Nori gal kiek mažiau atsiskleisti ir save labiau izoliuoti. O kitas eina tiesiog drąsiai ir atviromis kortomis. Kažkada tas apsimetinėjimas prieina liepto galą ir žmogus atsiskleidžia. Šios istorijos atveju, kai Maksas atsiskleidžia, jis nuginkluoja ir šokiruoja pasimatymo partnerį,“ – apie skirtingus veikėjus ir jų universalumą pasakojo L. Kacinauskas.

Beveik visas filmo veiksmas vyksta uždaroje mažoje erdvėje – Tado automobilyje. Tokį režisūrinį sprendimą kūrėjui padiktavo tiek pragmatiniai, tiek kūrybiniai sumetimai. „Kadangi filmavome pandemijos metu, bandėme minimalizuoti visus kaštus ir lokacijas. Filmuoti automobilyje buvo saugu: keli aktoriai, maža komanda, todėl mažai rizikos. Tačiau iš principo tai yra dviejų žmonių burbulas, jų intymi ir kamerinė erdvė, kurioje jauku ir gera būti. Tai yra mikropasaulis, dviejų žmonių būtis.“

„Labai norėjosi žiūrovą truputį uždaryti į tą automobilį kartu su jais, kad jis jaustųsi to mažo pasaulio dalimi. Dar viena priežastis – per pandeminį laikotarpį mes buvome uždaryti į mažas bendruomenes, grupes, buvome užspausti lygiai taip pat kaip ir pagrindinis veikėjas. Tai suponuoja į jo vidinį pasaulį, nepatogumą mažoje uždaroje erdvėje ir joje jis keliauja savo kelionę į atsiskleidimą, savęs pažinimą“, – apie lokacijų pasirinkimą pasakojo režisierius.

Toks erdvės pasirinkimas padiktavo ir kino kalbą. L. Kacinauskas neslepia, kad montažo procese jam ir operatorei Meidai Lileikytei teko atsisakyti įspūdingų ir gražių kadrų, kurie galų gale netiko pačiam istorijos pasakojimui: „Mūsų vizualinė kalba galėjo būti labai turtinga ir įvairi. Iš tiesų išbandėme daug skirtingų technikų, rakursų. Tik montažo etape, prisėdus prie darbo, pradėjo aiškėti, jog vieninteliai įdomūs kadrai yra stambūs planai, kuriuose matomas žmogaus veidas, akys, neverbalinės kalbos elementai. Jie pasirodė patys išraiškingiausi, geriausi.“

„Dar kartą įsitikinome, kad uždarę veikėjus į mažą, nejaukų pasaulį, stambūs planai leido dar labiau atskleisti šio filmo nepatogią perspektyvą, Makso pažinimo kelią. Mes atsisakėme daugumos gražių, kombinuotų brangių, bendrų planų, kurie buvo efektingi. Juostoje liko tiktai tai, ko pačiam filmui labiausiai reikia, kas vestų istoriją į priekį ir leistų maksimaliai gerai persiskaityti.“

„Aš buvau Maksas“ jauni vaikinai kalba šiuolaikine jaunimo kalba, kuri yra stipriai paveikta Vakarų kultūros. Toks vartojamos kalbos pasirinkimas L. Kacinauskui atėjo dėl autoriaus supratimo, kiek jam svarbu filme atiduoti save. „Man svarbu kiek įmanoma daugiau atiduoti savęs ir kiek įmanoma mažiau prašyti iš kitų. Mano kuriamas kinas turi būti asmeniškas ir autentiškas bei atpažįstamas kitiems. Tai buvo vienas iš svarbių vardiklių, kad tame būtų daug atpažįstamumo. Tas pats anglų kalbos vartojimas mano kalboje, leksikoje yra aš. Tai savotiškai išduoda ir mūsų kartos eklektiškumą, amžių, kuriame gyvename. Svetima kalba taip pat leidžia pasislėpti nuo tam tikrų dalykų, kurių nenorėtum sakyti savąja arba tie žodžiai skambėtų banaliai ar nepatogiai“, – teigė kino kūrėjas.

Režisierius tikisi, kad pagrindinę filmo mintį žiūrovai lengvai perskaitys: „Aš buvau Maksas“ kalba apie tai, kad nepaisant kokiame spalvingame, eklektiškame ir sujauktame pasaulyje gyvename, vis dėl to tikrumas ir nuoširdumas visada išlieka kaip vertybė. Norėdami iš tikrųjų pažinti žmogų ir prie jo prisiartinti, turime pradėti nuo savęs ir būti atviri. Tokiu būdu vyksta vienas kito pažinimas. Būdami atviri visada laimime,“ – apie tai, ką norėjo pasakyti filmu, pasakojo L. Kacinauskas.

15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali žiūrėti Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės kino teatruose ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti adresu www.filmshorts.lt. 

Festivalio pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kino centras. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Izraelio ambasada, Prancūzų institutas, ES programos „Kūrybiška Europa“ Media biuras Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

 

Pratęsiama filmų projektų registracija į „Baltic Pitching Forum 2018“

Lietuvos, Latvijos ir Estijos filmų kūrėjai turi dar dvi papildomas savaites pateikti savo trumpo metro filmų projektus į „Baltic Pitching Forum 2018“! 6-asis Baltijos šalių trumpametražių filmų pristatymo forumas pratęsė projektų registracijos terminą iki rugpjūčio 15 d.

 

„Baltic Pitching Forum“ projekto tikslas – kurti erdvę, kurioje būtų telkiamas dėmesys į Baltijos šalių kino industrijų kūrybinį potencialą. Trumpametražių filmų kūrėjams suteikiama unikali galimybė įsilieti į tarptautinę kino industriją, būti pamatytiems ir įvertintiems Europos kino industrijos profesionalų. Forumo metu kūrėjai ne tik tobulins projektų pristatymo įgūdžius bei gilins kino sklaidos žinias, jie taip pat megs itin reikšmingas partnerystes, padėsiančias tolimesniuose karjeros etapuose.

 

Forumas vyks spalio 12-13 dienomis Vilniuje. Pirmąją dieną filmų kūrėjai bus mokomi, kaip tinkamai pristatyti naujo filmo projektą, savo idėjomis sudominti potencialų filmo platintoją ar investuotoją. Patirties dalyviai galės semtis ir iš forumo alumnų, kurie pasidalins savo sėkmės istorijomis bei papasakos forume pristatytų filmų kelią į pripažinimą. Pirmąją dieną vyks susipažinimas su tarptautine komisija, kuri vertins atrinktus projektus bei dalinsis savo žiniomis, įžvalgomis ir pasiūlymais. Komisiją sudarys septyni nariai – pardavimų agentai, prodiuseriai, televizijų įgaliotiniai, įvairių kino fondų atstovai, festivalių programų sudarytojai ir filmų platintojai iš įvairių pasaulio šalių. Komisijos sudėtis bus skelbiama rugsėjo mėnesį.

 

Antroji forumo diena bus skirta išmoktų žinių praktiniam pritaikymui ir filmų projektų viešam pristatymui. Po apdovanojimų ceremonijos vyks individualūs dalyvių ir užsienio kino industrijos specialistų susitikimai, kuriuose kūrėjai galės išgirsti išsamesnes profesionalų rekomendacijas. Dauguma renginio paskaitų ir pristatymų – vieši, todėl į forumą atvykti kviečiami visi, besidomintys kino industrijos subtilybėmis.

 

Filmų kūrėjai varžysis dėl reikšmingų apdovanojimų. Vienam projektui bus suteikta galimybė dalyvauti 2019 m. Prancūzijoje vyksiančiame koprodukcijos forume „Euro Connection”, kuris jau 11 metų organizuojamas didžiausio pasaulyje Klermono-Ferano tarptautinio trumpųjų filmų festivalio metu. Antrasis projektas pelnys galimybę dalyvauti tarptautinėse scenarijaus rašymo dirbtuvėse ir koprodukcijos forume „European Short Pitch”, kurį sudarys trys sesijos 2019 m. sausio-kovo mėnesiais.

 

„Baltic Pitching Forum” renginio nugalėtojus rinks ne tik tarptautinė komisija, bet ir nacionalinė patyrusių Lietuvos prodiuserių žiuri. Ši žiuri įteiks trečiąjį prizą – 1000 eurų vertės Lietuvos prodiuserių MEDIA apdovanojimą, įsteigtą „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyriaus iniciatyva.

 

Forumą organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, renginio partneriai – Rygos tarptautinis trumpametražių filmų festivalis „2ANNAS“, Rygos tarptautinis kino festivalis, Estijos trumpametražių filmų centras ir „Black Nights“ tarptautinis filmų festivalis (Estija). „Baltic Pitching Foum“ renginį finansuoja Lietuvos kino centras ir „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius.

 

Registracija:

Registracijos pabaigos terminas – rugpjūčio 15 d.

Anketa ir taisyklės

 

Registracijos sąlygos:

– Registruotis gali režisieriai/prodiuseriai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, sukūrę bent vieną trumpo metro filmą;

– Priimami vaidybinių, animacinių ir hibridinių filmų projektai, esantys vystymo stadijoje;

– Būsimo filmo trukmė – iki 30 min.;

– Projektas orientuotas į tarptautinę auditoriją.

 

Daugiau informacijos: www.bpf.lt

BALTIC PITCHING FORUM 2016: REGISTRACIJA PRATĘSIAMA IKI RUGPJŪČIO 15 D.

„Baltic Pitching Forum 2016” – tai ketvirtąjį kartą rengiamas naujausių trumpametražių filmų projektų pristatymo renginys, kurio metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjai savo idėjomis sieks sudominti Europos kino profesionalus iš televizijų, festivalių, kino gamybos ir platinimo kompanijų.

Renginio data: spalio 7-8, 2016.

Renginio vieta: Radisson Blu Royal Astorija Hotel, Vilnius.

Paraiškos teikiamos iki rugpjūčio 15 d.

Paraiškų formas ir platesnę informaciją galite rasti čia: https://filmshorts.lt/bpf-2016/