Virtualioje Klermono-Ferano trumpametražių filmų mugėje – prodiuserių delegacija, naujausi projektai ir filmai iš Lietuvos

Šiandien prasideda svarbiausias Europoje trumpųjų filmų industrijos renginys – 36-oji Klermono-Ferano trumpametražių filmų mugė. Kasmetinis renginys, sulaukiantis beveik 4 tūkst. tarptautinės kino industrijos atstovų iš 80-ies pasaulio šalių, šiemet programą perkėlė į virtualybę. Lietuvą šioje mugėje jau devintus metus iš eilės atstovauja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ kartu su partneriais  – Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kino centru.

Šiųmetinėje virtualioje Klermono-Ferano mugėje dalyvauja gausi Lietuvos delegacija: aktyvios trumpųjų filmų prodiuserės Viktorija Seniut („Viktoria Films“), Brigita Beniušytė („M-films“), Akvilė Bliujūtė-Janušė („Meinart studio“), Veronika Cicėnaitė ir režisierė Jorė Janavičiūtė, taip pat „Lithuanian Shorts“ agentūros vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė kartu su projektų vadove Gabriele Cegialyte. Dalyvavimas mugėje yra itin reikšmingas lietuviškai kino sklaidai ir šalies vardo garsinimui. Tai išskirtinė proga pristatyti naujausius filmus ir šalies talentus tokiam dideliam trumpametražių filmų industrijos atstovų skaičiui ar sudaryti filmų pardavimų, platinimo sandorius su didžiausių Europos televizijų programų sudarytojais, festivalių programų sudarytojais,  platintojais ir pardavimų agentais. 

Kasmet mugės metu vyksta ne tik individualūs industrijos atstovų susitikimai, tačiau ir industrijai skirti renginiai. Trečiadienį, vasario 3 d., „Lithuanian Shorts“ kartu su partneriais Latvijoje ir Estijoje rengs specialų pranešimą „Small but strong. Baltic shorts on the big stage“, kurio transliacija vyks oficialioje mugės platformoje www.shortfilmwire.com. Paskutinių metų Baltijos šalių kino kūrėjų ir jų darbų pasiekimai kino festivaliuose patvirtina, kad nors regionas ir nedidelis, tačiau turi didelį kūrybinį potencialą. Pranešime bus apžvelgta Baltijos šalių trumpametražių filmų industrija, svarbiausi faktai ir skaičiai, atvejų analizė, kurioje bus nagrinėjami naujausi Baltijos šalių trumpametražiai filmai ir sėkmės istorijos. Pranešėjai: Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė, Anna Zača (Latvijos animacijos asociacija, Rygos tarptautinis kino festivalis) ir Laurence Boyce (Talino tarptautinis kino festivalis „Black Nights”, trumpametražių filmų sekcija PÖFF Shorts).

Klermono-Ferano mugės metu vyksta ir vienas pagrindinių trumpametražių filmų koprodukcijos forumų Europoje – „Euro Connection“. Tarp 13-os pristatomų projektų ir „Lithuanian Shorts“ rengiamo Baltijos šalių trumpametražių filmų pristatymo forumo „Baltic Pitching Forum 2020“ nugalėtojas – estų trumpametražio filmo projektas „Skin of a Mandarin“ (rež. Jaanika Arum, prod. Tiina Savi). 

Mugėje kasmet pristatomas naujausių lietuviškų trumpametražių filmų katalogas, kuris šiemet tapo virtualia duomenų baze. „Lithuanian Shorts 2020-2021“ rinktinėje – 30 lietuvių kino kūrėjų darbų, iš kurių dalis – baigti ir jau pasirengę festivalinėms kelionėms filmai, bei keli – baigiamųjų darbų etape esantys filmų projektai. Kino industrijos atstovai taip pat galės pamatyti specialią 12-os naujausių lietuviškų filmų kolekciją, prieinamą mugės videotekoje. 

Prancūzijoje rengiama mugė yra didžiausio pasaulyje trumpametražių filmų festivalio – Klermono-Ferano – dalis. Šiemet prestižinio festivalio tarptautinėje konkursinėje programoje tarp 78 trumpametražių filmų – ir Lietuvos vardas. Festivalyje dėl geriausiojo titulo varžosi Lauryno Bareišos trumpametražis vaidybinis filmas „Atkūrimas“ (prod. Klementina Remeikaitė, „Afterschool“). Filmas, kurio pasaulinė premjera įvyko praėjusių metų Berlinalėje, spėjo apkeliauti keliasdešimt kino festivalių bei pelnyti žiūrovų, kritikų ir žiuri simpatijas. Prieš dvi savaites filmas laimėjo geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimą 14-ajame Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje.

Mugės metu „Lithuanian Shorts“ agentūra dalyvauja kasmetiniuose susitikimuose su trumpametražių filmų organizacijas vienijančiu tinklu „Short Circuit“, pasaulio trumpametražių filmų festivalius vienijančios organizacijos „Short Film Conference“ generalinėje asamblėjoje, Skandinavijos ir Baltijos šalių trumpametražių filmų festivalių tinklu, Baltijos šalių partneriais. Taip pat planuojami individualūs susitikimai su Kanų, Lokarno, Oberhauseno, „La Guarimba”, „Nordisk Panorama” festivalių atstovais ir programų sudarytojais.

36-oji Klermono-Ferano trumpametražių filmų mugė vyks vasario 1-5 d.
Daugiau informacijos apie mugės programą ir lietuvių delegacijos nares – čia.

Lietuvių darbai Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje: augti sovietiniuose daugiabučiuose ir atitikti vyriškumo normas

Ką reiškia augti sovietinių daugiabučių blokuose ar bandyti atitikti tradicinio vyriškumo normas? Jaunieji lietuvių kino kūrėjai svarsto, kaip jų karta auga ir gyvena nepriklausomoje Lietuvoje. Sausio 14–19 d. virtualioje erdvėje vyksiančio Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio nacionalinėje konkursinėje programoje varžosi 11 naujausių lietuviškų filmų, tarp kurių – Jono Juškaičio „Šaknys“ ir Petro Kuneikos „Sutrikimas“ premjeros.

 

Ką apie mus gali papasakoti plaukai?

Jono Juškaičio debiutinis animacinis filmas „Šaknys“ pasakoja apie nepriklausomoje Lietuvoje augančius paauglius, gyvenančius sovietmečiu pastatytuose pilkuose daugiabučiuose. Didžiąją gyvenimo dalį pragyvenus Vilniaus senamiestyje, režisieriui ši idėja kilo persikrausčius studijuoti į Angliją. „Kai gyvenau Londone, pirmą kartą po senamiesčio išsikrausčiau į blokinį rajoną, kuris buvo labai pilkas. Man tai buvo tokia įspūdinga patirtis. Tuo metu mačiau daug vaikų, todėl buvo įdomu pagalvoti, kaip jie jaučiasi ir auga. Aš iš dalies kaip ir nežinau, ką tai reiškia, bet turiu kultūrinį kontekstą, todėl norėjau pasvajoti, pagalvoti, tuo pačiu paklausinėti, kaip auga žmogus tarp tų didžiųjų blokų“, – apie filmo idėją pasakojo režisierius.

Pats Jonas pripažįsta, kad jo patirtis Londone jam nesuteikė teigiamų emocijų. „Aš nekenčiau gyventi tokiuose blokuose. Gyvenau pailgame 500 butų bloke. Ten viską girdi ir jautiesi lyg kokiame karavane. Viskas gaudžia per koridorius, girdi viską už sienų, priešais griauna kažkokį namą. Toks buvo gyvenimas Londone, tačiau patys daugiabučiai labai panašūs į Vilniaus. Kai kalbėjau su vaikais, stengiausi išsiaiškinti, kaip jie jautėsi gyvendami tuose blokuose. Kai juose užaugi, nelabai į tai kreipi dėmesį. Kai kuriems tai visiškai netrukdo patirti vaikystės ir džiaugtis. Nors iš pokalbio supranti, kad žaidimų aikštelės – 40 metų senumo, bet jie pamiršta tą aplinką ir gyvena savo fantazijų pasaulyje.“

Animacinė istorija pradedama paauglių pasakojimais apie jų plaukus – apie kuriuos beaugant dauguma aplinkinių turi įvairią nuomonę. Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių režisierių filmą vystyti per šią temą. „Plaukai yra intymus dalykas. Ypač vaikams. Tai priklauso nuo jų pačių ar jų tėvų. Jie arba visiškai apie tai negalvoja, arba kaip tik labai sureikšmina. Lyg ir atrodo, kad tai yra tavo plaukai, bet labai daug žmonių apie juos turi nuomonę. Todėl buvo įdomu pasvarstyti, kaip jie patys nori atrodyti prieš kitus žmones.“

Filmui režisierius apklausė apie dvidešimt 7–14 m. vaikų, iš kurių kūriniui buvo atrinkti aštuoni. Jų jis ieškojo per pažįstamus ar draugų draugus, su kai kuriais bendravo pirmą kartą. „Bandžiau su jais bendrauti natūraliai palaikydamas pokalbį, nesistengiau, kad tai būtų atsakymai į mano klausimus. Norėjau, kad jie man papasakotų savo vaikystės prisiminimus ar ką nors iš savo aplinkos. Toks būdas jiems leido pradėti šnekėti ir beveik visi turėjo ką pasakyti šia tema. Atrodo, kad kiekvienas ten augantis žmogus turi savo nuomonę, prisiminimus, kuriais gali pasidalinti. Kartais gal net buvo keista, kad septynmetė man laisvai pasakoja apie savo dienas, aplinką ir jausmus“, – apie bendravimą su vaikais pasakojo J. Juškaitis.

Baigęs filmo montažo studijas Londono menų universitete, režisierius savo debiutiniam filmui norėjo išbandyti animaciją, kurią kūrė kartu su savo broliu Matu. „Animacija į šią formą atėjo gan keistai. Tai buvo formatas, kurį man norėjosi išbandyti, tuo pačiu tai buvo įdomu ir mano broliui. Kadangi jis piešia, aš jo paklausiau, ar nenorėtų padaryti animacinio filmo ir jis su entuziazmu visa tai priėmė. Nors jis suprato, kad kiekvieną kadrą reikės piešti ranka. O man buvo visai įdomu į animaciją integruoti fotokoliažus. Tikėjau, kad jie pagyvins pačią formą ir tai nebus tik animacija. Tad čia yra pirmas mano ir brolio bandymas“, – pasakojo režisierius, rudenį pradėjęs vystyti jau antrąjį animacinį filmą.

 

Būti vyru šiuolaikiniame pasaulyje

2014 m. baigęs kino vaidybos bakalauro studijas, Petras Kuneika praėjusiais metais apsigynė kino režisūros magistrą. Jo baigiamasis darbas „Sutrikimas“ pristatomas antroje nacionalinėje konkursinėje programoje. Pasakodamas apie profesinės krypties posūkį, režisierius teigė visada norėjęs išbandyti šią sritį. „Visada turėjau norą režisuoti, net ir vaidybos studijų metais mėginau teatrinius pastatymus. Jau baigęs bakalaurą žinojau, kad norėsiu bandyti režisuoti. O tarpas atsirado, nes buvo kitų veiklų ar projektų ir vis nenufilmuodavau stojamojo filmo. Taip pat kursą renka kas du metus. Vis atidėdavau ir kai galiausiai susiruošiau, tuomet ir stojau. Režisuoti norėjau nuo pat pradžių, negaliu racionaliai paaiškinti, kaip jis atsirado. Jis buvo visada šalia vaidybos.“

Per dvejus studijų metus kine įgijęs patirties, P. Kuneika norėtų šią patirtį sujungti su teatru ir panaudoti tai savo kino kalbos kūrimui. „Dabar, pasimokęs kino, norėčiau pamiksuoti. Pradedu jausti, kad mane traukia kinas, kuris nėra visiškai buitinis gyvenimo atkartojimas, o su vaizduote, lyg teatriniai pastatymai.“

Vaidybiniame filme „Sutrikimas“ niekuo neišsiskiriantis Danielius bando suvokti savo paskirtį visuomenėje ir santykiuose, pasitelkdamas ankstesnių kartų vyriškumo mitus. Tai jį priverčia patekti į vis absurdiškesnes situacijas. „Dabar bent jau mano burbule yra labai populiaru kalbėti apie galią socialiniuose sluoksniuose, tarp socialinių grupių. Ji yra vertinama gan įprastai, tarsi galios pozicijos visiems jau seniai aiškios ir žinomos. Bet man atrodo, kad jos jau yra stipriai pasikeitusios. Tos, prieš kurias dabar kovojama, jau seniai yra praradusios galią ir jas keičia naujos. Aš norėjau tą galią apversti iš kitos perspektyvos. Net nežinojau, kas gausis ir dėl to man buvo smalsu kurti šį filmą – kaip žmonės jį matys, ką pastebės“, – režisierius pasakojo apie temos pasirinkimą.

Filme pagrindinis veikėjas, kurį vaidina aktorius Karolis Legenis, yra apsuptas stiprių moterų – savo merginos Gabrės ir jos motinos. Jų vaidmenis atliko „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota teatro aktorė Kamilė Petruškevičiūtė ir iš JAV po ilgo laiko grįžusi bei į aktorystę vėl pasukusi Dainora Olson. Tarp šių trijų veikėjų pasitaiko vis labiau absurdiškų situacijų. Kalbėdamas apie scenarijų, P. Kuneika teigė, kad nežino, ar tai galima vadinti humoru, greičiau – tam tikra ironija. „Labai sunku į tai žiūrėti sentimentaliai ar dramatiškai.“

Tačiau pats režisierius mano, kad tradicinio vyro terminas – toks, kaip jis buvo suprantamas iki šiol – jau nebeturi prasmės. „Manau, kad dabar viskas labai pasikeitę ir tas tradicinio vyriškumo terminas nebeturi prasmės. Jis galbūt egzistuoja vyresniojo amžiaus grupėse, tačiau tarp jaunimo ar aukštosiose mokyklose, atrodo, to jau nebėra arba kažkaip transformavosi. Augdamas aš neturėjau kažkokių įpareigojimų – aplinkoje, kurioje buvau auginamas, išvis nebuvo jokių stereotipų.“

Šiuos ir kitus Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus sausio 14–19 dienomis galite išvysti „ŽMONĖS Cinema“„Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose.

Paskelbti geriausi Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmai

Sekmadienio vakarą Vilniaus trumpųjų filmų festivalio virtualioje apdovanojimų ceremonijoje tarptautinė žiuri paskelbė trumpuosius filmus – nugalėtojus. Tarptautinėje ir nacionalinėje programose šiemet varžėsi 44 filmai iš viso pasaulio ir Lietuvos. Paskelbus geriausiuosius, festivalis toliau tęsiasi iki sausio 19 d., o jį papildo speciali nugalėtojų programa, namų kino platformose besisuksianti dar ilgiau – iki sausio 24–osios.

Geriausiu 14–ojo festivalio vaidybiniu trumpuoju filmu žiuri paskelbė režisierės Marianos Saffon kūrinį „Tarp tavęs ir Milagros“ (rodomas festivalio programoje „Galva į sieną“). „Filmas jautriai ir įtaigiai užfiksuoja puikiai vaidinančią jauną pagrindinę veikėją jos paauglystės viršūnėje. Visą šio pasakojimo svorį sudaro vien jos vidinis pasaulis ir reakcijos į nedideles asmenines neteisybes, prieštaraujančias ją supančiai ekonominei nelygybei ir sudėtingai realybei – tai puikiai perteikia artėjančio brendimo trivialumą ir intensyvumą vienu metu. Už šią įžvalgią, įtikinančią ir nuostabią istoriją scenarijaus autoriai ir režisierė nusipelno pagyrų“, – virtualios apdovanojimų ceremonijos metu sakė žiuri nariai.

Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą pelnė režisierių Carlos Simón ir Domingos Sotomayor filmas „Korespondencija“ (programa „Artumo beieškant“). „Gražūs ir poetiški dviejų kino kūrėjų apmąstymai apie kiną, šeimą, paveldėjimą ir motinystę vyksta politinės suirutės fone. Šis kantrus ir intymus dviejų menininkių dialogas mums leidžia išvysti, kaip jos formuoja viena kitos kūrybą. Prasmingas ir nesenstantis pokalbis“, – susižavėjimo neslėpė 14–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio žiuri.

Režisieriaus Adrieno Mérigeau trumpasis filmas „Genius Loci“ (rodomas programoje „Galva į sieną“) buvo pripažintas geriausiu festivalio animaciniu filmu. „Savo užburiančia animacija režisierius erdvės sampratą valdo su tokiu meistriškumu, kokį retai galima išvysti. Tvirtai ausdamas pasakojimo ir vaizdų sluoksnius, jis mus veda į gluminančią, bet nepaprastai įtraukiančią kelionę į sudėtingą veikėjos pasąmonę ir paverčia mus jos išlaisvinančios transformacijos liudininkais“, – skelbdami nugalėtoją sakė žiuri nariai.

Geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu šiemet tapo Lauryno Bareišos „Atkūrimas“ (galima pamatyti pirmojoje nacionalinėje festivalio programoje). „Meistriškas ir įtraukiantis pasakojimas, komentuojantis vyriškumą ir lyčių vaidmenis, su makro ir mikro agresijomis ir juodąja komedija, pasirodančia netikėtame filmo naratyvo posūkyje. Pažįstamos, bet subtilios išraiškos, taupūs, bet daug atskleidžiantys dialogai įrodo, kad jaunas režisierius yra įvaldęs žanrą ir filme vaidinančius aktorius“, – sakė tarptautinės žiuri nariai.

Specialiojo žiuri paminėjimo šiemet nusipelnė net du – lietuvių ir rusų kūrėjų – filmai. Alexo Evstigneevo filmas „Auksinės sagos“ (programoje „Ne fake news“) komisijos pagyrų nusipelnė už drąsą ir jautrumą: „Šis filmas jautriai kviečia įsivaizduoti jo jaunų veikėjų pasaulį. Čia be baimės rodoma, kokį destruktyvų poveikį Rusijos valdžia daro savo jaunimui ir jų emocijoms.“ 

Specialųjį žiuri paminėjimą taip pat gavo Vytauto Katkaus „Kolektyviniai sodai“ (rodoma antrojoje nacionalinėje programoje): „Tingią vasaros dieną vykstanti istorija apie karstelėjusius tėvo ir sūnaus santykius pasakoja apie autoritetus, krizę ir lūkesčius, kurie niekuomet nebus išpildyti“, – per apdovanojimų ceremoniją sakė  žiuri nariai.

Šiemetinio Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinių programų filmus stebėjo ir vertino tarptautinė žiuri: Glazgo trumpametražių filmų festivalio vadovė Sanne Jehoul, animacijos prodiuserė iš Lenkijos Zofia Jaroszuk ir Europos kino akademijos apdovanojimui nominuotas lietuvių kino režisierius ir scenaristas Jurgis Matulevičius.

14–asis Vilniaus tarptautinio trumpųjų festivalis vyksta iki sausio 19 d., o nuo sekmadienio jį papildo speciali festivalio nugalėtojų programa, sudaryta iš 4 nugalėjusių filmų. Festivalio programas galima žiūrėti „ŽMONĖS Cinema“„Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose, o programą „Europos istorijos“ – LRT mediatekoje.

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Jaunųjų lietuvių kino kūrėjų filmai ragina įsiklausyti į save

Kaip išmokti gyventi vienatvėje? Ar galvoje girdimi balsai yra kančia, ar palaiminimas? Atsakymų į šiuos klausimus ieško jaunieji lietuvių kino kūrėjai, kuriuos domina savęs paieškos ir noras destigmatizuoti psichines ligas parodant, kad būti kitokiu nėra blogai. Sausio 14–19 d. virtualioje erdvėje vyksiančio Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio nacionalinėje konkursinėje programoje varžysis 11 naujausių lietuviškų filmų, tarp kurių – ir Karolinos Nadzeikaitės „AMMU“ bei Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno „Atskirti balsai“.

Išmokti gyventi vienatvėje

Antroje nacionalinėje konkursinėje programoje pristatomas K.Nadzeikaitės vaidybinis filmas „AMMU“ pasakoja apie jauną merginą Alex, kuri po dar vieno skaudaus išsiskyrimo užsirašo į įstaigą, kurioje žmonės yra mokomi gyventi vienatvėje. Tai – antrasis režisierės filmas, besivaržantis konkursinėje festivalio programoje. Praėjusiais metais festivalyje buvo rodomas jos pagal Jaroslavo Melniko apysaką pastatytas vaidybinis filmas „A.A.A.“

„AMMU“ – baigiamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino režisūros bakalauro studijų darbas, kuriam scenarijų Karolina rašė kartu su scenariste Dovile Katiliūte: „Kadangi šis filmas yra mano bakalauro baigiamasis, mintyse turėjau daug temų, kurios man galvoje niekaip nesusisiejo į vieną. Mes su Dovile vis susitikdavome pakalbėti, bet nerasdavome, apie ką iš tiesų aš noriu kurti. Galų gale parašiau trumpą prozos, kelių puslapių kūrinį, kurį sudėjome į scenarijų“, – pasakojo režisierė.

Filme Alex savo noru atsigula į kliniką, kurioje tikisi išmokti būti viena. Vieno iš mokymų etapo metu, Alex yra supažindinama su jauna įstaigos darbuotoja vardu Kaste, su kuria užmezga artimą ryšį. Tačiau mergina nėra įspėjama, kad mokymų esmė yra netikėtai ir stipriai išugdyti gebėjimą būti vienam. „Čia labai paprasta ir nuvalkiota mintis – mes gimstam ir mirštam vieni. Mano nuomone, gyvenime yra labai daug triukšmo. Ši tema man gimė dėl artėjančio karantino, taip pat ir iš asmeninės patirties. Esu apsupta žmonių, tačiau kai lieku viena, atsiranda daug keistų ir sudėtingų jausmų. Sunku įsiklausyti į save. Man pasirodė visai įdomu, kad atsirastų kažkokios įstaigos, kurios mokytų gyventi ir išpildyti save vienatvėje. Nesakau, jog tai yra geras ar siektinas dalykas, bet tai yra galimybė“, – apie filmo temą ir vienatvę kalbėjo K.Nadzeikaitė.

„AMMU“ veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Toks sprendimas, pasak režisierės, leido lengviau kurti norimą pasaulį. Jis filme panašus „į tą, kuriame gyvename, tačiau turi savas, nepažintas taisykles. Man tai yra įdomus dalykas, lyg magiškojo realizmo niuansas.“ Yorgos Lanthimos „Omaro“ ir Spike Jonze „Ji“ įkvėptame kūrinyje pagrindinė veikėja dėl pasirinkimo gydytis klinikoje sulaukia motinos priekaištų, kuri aplinkiniams meluoja, kad jos dukra guli ligoninėje. Paklausta, ar ji galvoja, kad ir ateityje slėpsime psichologines ar su psichika susijusias problemas, režisierė teigė, jog niekada apie tai negalvojo, bet mano, kad taip. „Atsiras kitų problemų, apie kurias galbūt dabar net nešnekam, tačiau jos bus tokios pat opios. Visą laiką bus visokių žmonių, todėl išliks vienokių ar kitokių problemų.“

Vasarą nufilmuotame filme kliniką nuspręsta atkurti Bernardinų bažnyčios koridoriuose bei Sapiegų parke. Iš pradžių kūrinys turėjo būti filmuojamas spalvotai, tačiau galiausiai pasirinkta jį daryti nespalvotą. „Kai pradėjome ieškoti lokacijų, kadangi turėjome mintį apie fikcinę ateitį, supratau, kad spalvos niekaip neveiks. Tai buvo per daug skirtingos lokacijos. Visa klinika gavosi kaip Frankenšteinas, todėl galų gale nusprendėme išimti spalvas ir taip viską apjungti“, – apie vizualinius sprendimus pasakojo K.Nadzeikaitė.

Tačiau ką reiškia „AMMU“? „Man sunkiai sekasi su filmų pavadinimais. Sunku sugalvoti kažkokį žodį, kuris po kelių savaičių man skambėtų nenuvalkiotai, todėl man patinka šifruoti. „AMMU“ man turi savo reikšmę, tačiau niekada jos niekam nepasakoju“, – apie pavadinimo reikšmę pasakojo režisierė.

 

Etiška dokumentika

Apie kitokį mokymąsi gyventi su savimi pasakoja pirmoje nacionalinėje konkursinėje programoje rodomas režisierių dueto Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno dokumentinis filmas „Atskirti balsai“. Kartu įkūrę studiją „Broken Island Films“, jie savo kūryboje gilinasi į žmogaus suvokimo ribas, ypač – vidinius žmonių išgyvenimus. „Kaip pasakė vienas iš mūsų filmo veikėjų: iš išorės tai atrodo kaip psichinė liga, o iš vidaus – kaip dvasinė kelionė. Mus patraukė noras suvokti, kas slypi jų viduje. Nesinorėjo stigmatizuoti, o pažvelgti empatiškai į šią temą“, – teigė viena iš filmo režisierių E. Nevardauskaitė.

Filmo „Atskirti balsai“ trys pagrindiniai veikėjai dalinasi prisiminimais, kaip pirmą kartą pradėjo girdėti balsus. Į šią kelionę abu kūrėjai pasileido prieš daugiau nei ketverius metus, kuomet tik pradėjo ieškoti savo filmui žmonių, gyvenančių su šia patirtimi. „Pirmiausiai ieškojome per asmeninius kontaktus. Bandėme surasti per pažįstamus, dalinausi savo „Facebook“ paskyroje. Po to atsirado psichologė, kuri rekomendavo kreiptis į vieną iš savo buvusių pacientų. Norėjome, kad tie žmonės liktų neatpažinti, jog jie galėtų jaustis saugiai. Todėl tik įrašinėjome jų balsus. Iš viso buvome įsirašę keturis pašnekovus, tačiau supratome, kad tik trys iš jų yra mums tinkami. Pokalbio metu paaiškėjo, kad vienas asmuo labiau įsivaizduoja, kad girdi balsus“, – apie filmo pradžią pasakojo režisierė.

Surinkę keturių valandų trukmės pasakojimus, režisieriai rinkosi istorijas, kurias galėtų perkelti į ekraną. Norėdami išsaugoti kalbančiųjų tapatybes paslaptyje, jie ieškojo tinkamos formos perteikti šių asmenų išgyvenimus. „Mūsų intencija niekada nebuvo rodyti tikrus veidus, atskleisti jų tapatybes. Bandėme įvairius būdus. Iš tiesų buvome nufilmavę visai kitokia forma. Norėjome atskleisti būseną per skirtingas lokacijas, simbolius, vietas, bet supratome, jog trūksta žmogiško aspekto ir neradome sąsajos su išoriniais simboliais. Tada supratome, kad reikia tuos balsus įkūnyti“, – apie vizualines filmo paieškas kalbėjo E. Nevardauskaitė.

Kino kalbą jiems padėjo atrasti judviejų kartu nufilmuotas antrasis filmas vaidybinis filmas „Nepalaidotas“, kuriame Severijos Janušauskaitės vaidinama veikėja po tėvo mirties pradeda girdėti balsus. „Atskirti balsai“ trijų veikėjų pasakojimus įkūnijo aktoriai Pranciškus Brazdžiūnas, Sergėjus Ivanovas ir Gintautė Rusteikaitė, kurie bandė atvaizduoti pasakojančiųjų būsenas. Filmo režisieriams buvo labai svarbu empatiškai pažvelgti į šį klausimą, kuris visuomenėje vis dar labai opus. „Mums buvo svarbu, kad visas procesas būtų etiškas ir niekam nepakenktume. Aš labai tikiuosi, kad filmas prisidės prie mažesnio stigmatizavimo. Vis dėl to, jie yra analitiškai puikiai funkcionuojantys asmenys. Jie suvokia, kas vyksta. Filme vienas veikėjas pasako, kad tuo metu tu tai išgyveni kaip realybę, bet po kiek laiko tu gali analitiškai atliepti istorijas ir suvokti, kad tai buvo netikra.“

Abu režisieriai, prieš pradėdami vystyti projektą, į šią temą ėjo be didelių išankstinių nusistatymų, tačiau kūrybinio proceso metu jie iš arčiau pamatė, kaip gyvena balsus girdintys žmonės, kuriems tai nebūtinai yra kančia. Vakarų šalyse tai vengiama vadinti liga, o labiau patirtimi (angl. experience), kadangi siekiama, kad asmenys lengviau integruotųsi į visuomenę. Patys kūrėjai taip pat nebandė šios būsenos vienaip ar kitaip apibrėžti. „Pradžioje mes galvojome, jog tie žmonės stipriai kenčia, tačiau taip nėra. O ar tai yra liga, ar kažkokia ypatinga galia, nediferencijavome. Davidas rašo disertaciją apie balsų girdėjimą, todėl šia tema turi labai stiprų teorinį pagrindą. Tačiau kai mes kuriame filmus, labiau kalbame iš emocinės, psichologinės analizės. Niekada per daug nekišame teorijos, nes norime, kad kūrinys būtų autentiškas ir intuityvus. Siekiame, kad tai būtų meninis projektas, o ne koks nors mokslinis eksperimentas. Todėl iš pradžių stengėmės neužsifiksuoti ties tuo, kas tai yra. Pasikalbėsim, pasidarysim įrašus, o po to perteiksim, kaip mes jaučiame. Mes ir pajutome, kad tai yra patirtis. Tie žmonės pasirodė labai įdomūs, analitiški, kūrybingi ir kaip jie puikiai suvokia savo situaciją. Man pasirodė neįtikėtina, kaip aš anksčiau galėjau bet kokiu būdu diskriminuoti žmogų, turintį tokią patirtį“, – teigė režisierė.

Šiuos ir kitus Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus sausio 14–19 dienomis galėsite išvysti  „ŽMONĖS Cinema“„Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šeštadienio naktį kvies nemiegoti

Sausio 14–19 dienomis vykstantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis šeštadienio naktį kvies žiūrovus nepraleisti progos pamatyti daugybę gerų filmų vienoje vietoje. Sausio 16–osios vakarą „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje prasidės net 5 valandų trukmės tradicinė „Kino naktis“.

„Šiemet žiūrovui negalime atverti kino salių durų, tačiau džiaugiamės kitais virtualybės teikiamais privalumais – pirmą kartą visą Lietuvą galime pakviesti ir į festivalio atidarymą ketvirtadienį, ir į legendinę „Kino naktį“ šeštadienį. Tradicija tapusi trumpųjų filmų naktis yra laukiamiausias festivalio gerbėjų renginys, į kurį kasmet ne visi norintieji sutilpdavo. Šiemet virtualioje kino salėje tilps visi, o po 5 valandų naktinės programos žiūrovams nereikės kviesti taksi ar laukti rytinio troleibuso“, – juokauja festivalio vadovė Rimantė Daugėlaitė–Cegelskienė. 

„23 trumpieji filmai iš įvairių pasaulio šalių sugulė į išskirtinę programą, kurią „ŽMONĖS Cinema“ platformoje bus galima pamatyti tik naktį iš šeštadienio į sekmadienį, nuo 20 val. Rinkdami trumpuosius filmus šiai išskirtinei programai, dėliojame tokius kūrinius, kurie net naktį išlaikytų žiūrovų budrumą ir neleistų atitraukti akių nuo ekrano. Taip pat atsižvelgiame ir į įvairiausius skonius – čia visad atsiranda ir lengvi bei nuotaikingi kūriniai, ir įtampos kupini bei pulsą pakeliantys filmai“, – pasakoja R. Daugėlaitė–Cegelskienė.

„Kino nakties“ žiūrovai šeštadienio naktį patirs visą jausmų spektrą – ir įtampą keliančių, ir naivių meilės istorijų, ir fantastinių bei eksperimentinių pasakojimų, ir iki skausmo pažįstamų buitinių situacijų. Programą sudaro lietuvių ir užsienio kūrėjų darbai, neapsiribojantys vienu žanru – vaidybinius filmus keičia animacija, dokumentika ir atvirkščiai. Organizatoriai sufleruoja – jei neturėsite laiko peržiūrėti visų festivalio konkursinių programų, didžiąją dalį jų filmų galėsite išvysti būtent „Kino naktyje“.

14–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio atidarymas sausio 14 d., 19 val., bus transliuojamas festivalio „Facebook“ paskyroje, o „Kino naktis“ „ŽMONĖS Cinema“ platformoje prasidės sausio 16 d., 20 val. Festivalio dienomis socialiniuose tinkluose žiūrovų taip pat lauks susitikimai ir pokalbiai su programų sudarytojais, režisiere ir aktore Janina Lapinskaite, o sausio 17 d. festivalio gerbėjai galės išvysti tiesioginę šiemetinių nugalėtojų paskelbimo transliaciją. 

Festivalio filmus sausio 14–19 dienomis bus galima žiūrėti „ŽMONĖS Cinema“„Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose, o programą „Europos istorijos“ – LRT mediatekoje. . 

 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Ką pamatyti? Rekomendacijos

Šių metų festivalio konkursinių programų sudarytojai, kurie kone geriausiai pažįsta programas bei jose esančius filmus, dalinasi rekomendacijomis, ką galima pažiūrėti festivalio metu. Kviečiame susipažinti su TOP *trumpais, bet filmais*!

 

Andrius Blaževičius,
Tarptautinės ir nacionalinės konkursinių programų sudarytojas

 

“Berniukas balta varna”, rež. James Molle / programa “Mano puikioji egzistencija”

Mano pats mylimiausias filmas iš visų, atrinktų į festivalį. Atrodytų, tokia paprasta 9-ojo deš. pradžios kompiuterinių žaidimų stilių kopijuojantį animacija turėtų geriausiu atveju sukelti tik komišką efektą, tačiau po filmo norėjosi nubraukti ašarą.

 

Tarp tavęs ir Milagros”, rež. Mariana Saffon / programa “Galva į sieną”

Labai subtilus ir nepatogus filmas. Tokio drąsaus motinos ir dukters santykių vaizdavimo kine nemačiau labai seniai.

 

Cayenne”, rež. Simon Gionet / programa “Padažnėjęs pulsas”

Filmas, kuriame įtampa sukuriama praktiškai iš nieko. Žiūrovo vaizduotė filme atlieka didžiąją dalį darbo.

Tai, mano nuomone, vienas geriausių trilerių mūsų festivalio istorijoje.

 

Bendžaminas, Benis, Benas”, rež. Paul Shkordoff / programa “Padažnėjęs pulsas”

Socialinė drama, kuri susižiūri kaip įtempto siužeto trileris, nors žiūrovas visą filmą tik mato žmogų, einantį į darbo pokalbį. Mano mylimiausias Kanų konkursinės programos filmas.

 

Atkūrimas”, rež. Laurynas Bareiša, ir “Kolektyviniai sodai”, rež. Vytautas Katkus / Nacionalinės konkursinės I ir II programos

Du trumpi filmai, kurie, mano nuomone, buvo vieni geriausių pasaulyje 2019-2020 metais. Ir jie sukurti dviejų jaunų lietuvių režisierių/operatorių! Manau, daugiau komentarų nereikia.

 

 

Monika Gimbutaitė,
Tarptautinės ir nacionalinės programų sudarytoja

 

22:47 34 Autobusas”, rež. Michael Karrer / programa “Padažnėjęs pulsas”

Situacija autobuse, kurią išgyvena filmo personažai, yra tarsi nedidelė iškarpa iš gyvenimo, kuriai tobulai tinka pasirinkta trumpametražio filmo forma. Kone virpantis iš įtampos ir nejaukumo, šis filmas verčia prisiminti, kaip reaguojame kam nors pasikėsinus į saugų mūsų kasdienybės burbulą. 

 

Atminimui”, rež. Niki Lindroth von Bahr / programa “Aš ir kitas aš”

Pirmą kartą peržiūrėtas prieš pat pandemijos pradžią, šis trumputis animacinis miuziklas man bene geriausiai įrėmino keistą laiką, kuriuo gyvename: nuo savo sostą apverkiančio karaliaus ar begaliniu, per lytėjimą plintančiu sielvartu besiskundžiančios sraigės, iki į dievą besikreipiančių vabalų maldininkų atominėje elektrinėje, kurioje ką tik įvyko incidentas. 

 

Mano asmeniniai kraštovaizdžiai”, rež. Antoine Chapon / programa “Aš ir kitas aš”

Kompiuterinio žaidimo grafikos naudojimas – jau kelerius metus pastebima ryški tendencija trumpametražiame kine. Tačiau vargu ar kam pavyko ja pasinaudoti taip jautriai, kaip Antoine’ui Chaponui, savo filme nagrinėjančiam karo veteranų patiriamą potrauminį stresą. Ir siaubą supratus, jog nebežinai, kas esi, kai prieš akis netvyro karo laukas.

 

Shānzhài ekranai”, rež. Paul Heintz / programa “Ne Fake News”

Naktiniame Šendzene dirba meno kūrinių kopijuotojai, pertapantys dešimtis modernizmo ir romantizmo šedevrų. Pinant dokumentiką su fikcija, šis filmas panardina į keistą pasaulį – tuo pat metu ir kiek poetišką, ir skaudžiai realistišką – drauge tapdamas šiuolaikine Walterio Benjamino ir legendinės jo esė “Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje” interpretacija.

 

Auksinės sagos”, rež. Alex Evstigneev / programa “Ne Fake News”

Tai – paslapčiomis kurtas, iš fragmentų, nutylėjimų, ne vietoje prasprūdusių emocijų ir tvirtai suspaustų lūpų kadrų sudurstytas dokumentinis filmas apie represinio aparato lopšį Putino Rusijoje. Nukeliantis į Rytus, nors, atrodytų, ir nubloškiantis atgalios. 

 

Klementina Remeikaitė,
Tarptautinės programos sudarytoja

 

Filipiñana”, rež. Rafael Manuel / programa “Aš ir kitas aš” 

Tai – filmas, kuris nukelia į kitą, kažkieno sukurtą pasaulį – naivų, tyrą, bet kartu ir labai liūdną. Kartais net suabejoji, galbūt taip tikrai vyksta? Nepraleiskite šios kelionės. 

 

Monakas”, rež. Arman Khansarian / programa “Galva į sieną”

Nuostabus filmas – labai realistiškas, keliantis įtampą ir klausimus apie tai, ar visada elgtis teisingai yra teisinga. 

 

Berniukas balta varna”, rež. James Molle / programa “Mano puikioji egzistencija”

Nuostabus animacinis filmas – stebinantis ir įtraukiantis. Tiems, kas kelia egzistencinius klausimus – ar tikrai būtina į juos atsakyti? Labai rekomenduoju, pasijusite labai jaukiai. 

 

Manilos meilužis”, rež. Johanna Pyykkö / programa “Artumo beieškant”

Tai – filmas, labai realistiškai atspindintis šių laikų meilės paieškas, lūkesčius ir nusivylimus. Ir, žinoma, tie pasimatymai – dažniausiai iš “Tinderio” – keliantys šypseną ir nusivylimą.

 

Anita”, rež. Sushma Khadepaun / programa “Galva į sieną”

Filmas, keliantis klausimus apie žmogaus identitetą, pasirinkimus, kuriuos nusprendžia aplinkiniai, tradicijos, o kartais – tiesiog lytis.

 

Ketvirtadienį prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Šį ketvirtadienį didžiausiose šalies namų kino platformose prasideda trumpai, bet efektingai nugriaudėsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Sausio 14–19 dienomis šis virtualus renginys jau 14–ajį kartą žiūrovus kvies pasinerti į įtraukiantį trumpojo metro pasaulį. Organizatoriai žada, kad jame filmų sau atras įvairiausio amžiaus ir pomėgių žiūrovai, ir kviečia nedelsti renkantis, nes dienos – tik 6, o filmų – 73.

Persikėlus į virtualybę, vienas didžiausių Baltijos šalyse trumpųjų filmų festivalių pirmą kartą bus pasiekiamas visų Lietuvos miestų ir miestelių žiūrovams. Kino renginių maratoną pradėsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis be tradicinių tarptautinių ir lietuviškų konkursinių filmų pasiūlys ir intriguojančias specialiąsias programas. 14–oje įkvepiančių, sukrečiančių, edukuojančių ir tiesiog gerų trumpųjų filmų programų sau atras ir lengvos erotikos, ir eksperimentinio kino ar retrospektyvų mėgėjai, ir mažiausi festivalio žiūrovai. 

Dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo varžysis 11 kūrėjų darbų – jie suskirstyti į dvi nacionalines konkursines programas. Geriausiųjų vardo sieks ir darbai iš viso pasaulio – tarptautinės konkursinės programos filmai suskirstyti pagal vienijančias temas. Programa „Padažnėjęs pulsas“ žiūrovą laikys nuolatinėje įtampoje, „Artumo beieškant“ filmai pasakos apie artimo santykio paieškas, „Aš ir kitas aš“ herojai klausinės „kas aš esu?“, programos „Mano puikioji egzistencija“ veikėjai ieškos gyvenimo prasmės, o „Galva į sieną“ atspindės pastangas išlaikyti tapatybę. Filmai palies ir baugias aktualijas – programa „Ne fake news“ pasakos ir apie pandemiją, ir apie V. Putino kadetų mokyklos kasdienybę.

Retrospektyvų gerbėjus džiugins režisierės ir aktorės Janinos Lapinskaitės trumpieji filmai programoje „Janina Lapinskaitė. Moterys pasakoja“. Specialiai festivaliui sudarytoje programoje pristatomi trys dokumentiniai filmai, kurių centre – išskirtines gyvenimo istorijas pasakojančios moterys. Pirmą kartą festivalio istorijoje bus pristatyta ir specialioji lengvos erotikos programa suaugusiems „Kūniški žaidimai“, kurioje septyni trumpametražiai filmai pasakos apie intymumo ir seksualumo įvairovę bei kvies pamiršti išankstinius nusistatymus. 

Svarbią vietą festivalyje užims animacija, kuriai paskirtos net dvi programos – mažiausiems žiūrovams skirta filmukų programa „Animaciniai nuotykiai“ ir suaugusiems atrinkti dar kiek neįprasto animacinės dokumentikos žanro trumpieji filmai programoje „AnimaDOK: (ne)tikros istorijos“. Pastarųjų filmų žanras gali skambėti paradoksaliai – tikrą gyvenimą siekianti fiksuoti dokumentika derinama su dirbtinius objektus kuriančia animacija. Tačiau programos filmai atskleis, kaip neribotos animacijos galimybės leidžia pasitelkti metaforas ir suteikia kūrėjams meninę laisvę. 

Išskirtinai LRT mediatekoje pasirodysiančioje specialioje programoje „Europos istorijos“ žiūrovai išvys kylančių žemyno talentų ir patyrusių prodiuserių filmus, kurie jau buvo pristatyti prestižiniuose Kanų, Berlyno, Venecijos ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Sausio 16–ąją pačius ištvermingiausius kino mylėtojus džiugins jau tradicija tapusi „Kino naktis“, kurioje – net 5 valandos gero trumpo kino „ŽMONĖS Cinema“ platformoje. 

Visus filmus bus galima išvysti „ŽMONĖS Cinema“, „Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose, o programą „Europos istorijos“LRT mediatekoje. Festivalio socialiniuose tinkluose žiūrovų taip pat lauks susitikimai ir pokalbiai su kūrėjais.

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Festivalyje – industrijai skirti renginiai

Be kino seansų festivalio metu vyks išskirtiniai virtualūs renginiai, diskusijos, pokalbiai su filmų kūrėjais ir programų sudarytojais, kurie leis žiūrovams labiau įsigilinti į trumpo metro kūrimo ir tarptautinės sklaidos subtilybes, festivalio filmų atrankos procesą, naujausias trumpametražių filmų tendencijas bei iš arčiau susipažinti su festivalio komanda (visų renginių tvarkaraštis čia).

14-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis sausio 15-16 d. kviečia į du industrijos atstovams skirtus renginius. Renginiai vyks virtualiai, kviečiame registruotis čia.

 

– Sausio 15 d., penktadienis –

12:00-13:30

Lietuviški trumpametražiai ir jų sėkmės istorijos dirbant su pardavimų agentu

Lietuvių kino kūrėjų trumpieji filmai pastaraisiais metais pradėjo akivaizdžiai įsitvirtinti tarptautiniame trumpametražių filmų industrijos žemėlapyje. Filmų pardavimų agentas yra vienas iš tų tiltų, per kurį lietuvių darbai gali pasiekti tarptautinę auditoriją.

Šio pranešimo metu bus kalbama apie dviejų lietuviškų animacinių trumpametražių filmų – „Žonglierius” (rež. Skirmanta Jakaitė, prod. Agnė Adomėnė, 2018) ir „Matilda ir atsarginė galva” (rež. Ignas Meilūnas, prod. Marija Razgutė, 2020) – sėkmės istorijas. Apie tai, kaip juos pastebėjo prancūzų pardavimų kompanija, kokios buvo pasirinktos filmų platinimo ir festivalių strategijos, atnešusios filmams tarptautinį pripažinimą, kas svarbu dirbant su kino kūrėjais iš pardavimų agento perspektyvos ir kokios, apskritai, matomos lietuviško kino tendencijos.

Pranešėja: Luce Grosjean (MIYU Distribution, Prancūzija)

Moderatorius: Laurence Boyce (Estija)

Pranešimas – anglų kalba.

 

Apie pranešime apžvelgiamus filmus:

ŽONGLIERIUS,
rež. Skirmanta Jakaitė, prod. Agnė Adomėnė
animacinis, 11 min., 2018

MATILDA IR ATSARGINĖ GALVA
rež. Ignas Meilūnas, prod. Marija Razgutė
animacinis, 13 min., 2020

 

– Sausio 16 d., šeštadienis –

14:00-15:30

Diskusija „Tarptautinė koprodukcija trumpametražiuose filmuose”

Tarptautinė koprodukcija kuriant lietuviškus trumpametražius filmus gan reta praktika. Šios diskusijos metu patyrusios filmų prodiuserės dalinsis savo patirtimi dirbant su trumpųjų filmų projektais ir jų koprodiuseriais – nuo kultūrinių skirtumų iki gamybinių aspektų, bus kalbama apie tai, kada verta ieškoti koprodiuserių, kokią tai vertę kuria filmui ir kūrėjams.

Diskusijos dalyvės:  prodiuserės Gabija Siurbytė (Dansu), Agnė Adomėnė (Art Shot)

Moderatorė: prodiuserė Marija Razgutė (M-films)

Diskusiją pristato „Moterys Lietuvos kino ir TV industrijoje“ (WIFT LT) judėjimas.

Programa „Kūniški žaidimai“ kvies pokalbiui apie seksualumą

Sausio 14–19 dienomis kino festivalių ciklą pradėsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis žiūrovams pasiūlys 14–ą programų, o viena jų bus dedikuota išskirtinai pilnamečiams žiūrovams. Lengvos erotikos programa „Kūniški žaidimai“ septyniuose trumpuosiuose filmuose subtiliai atskleis intymumo ir seksualumo įvairovę bei pakvies žiūrovus persvarstyti išankstinius nusistatymus.

„Kasmet ieškome intriguojančių temų, galinčių apjungti trumpuosius filmus į įtraukiančias programas. Pernai viena ryškiausių tapo siaubo programa, o šiemet, tikimės, žiūrovai itin palankiai sutiks erotikos temą. Specialiosios programos „Kūniški žaidimai“ trumpuosius filmus rinkome itin kruopščiai – neturėdami jokių tabu juose nagrinėjamoms temoms, tačiau išlaikydami aukštą meninę ir estetinę vertę. Šie lengvos ir subtilios erotikos filmai klaus, kas žmones labiausiai jaudina, kas jiems suteikia saldžiausią malonumą, ir atskleis, kokie skirtingi ir atviri gali būti atsakymai į šiuos klausimus“, – intriguoja programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė. 

„Lietuviai pamažu, bet užtikrintai nusiima drovumo kaukes – žodžiai „seksas“, „orgazmas“ ar „fetišas“ vis mažiau glumina ar verčia krūpčioti, o mes uoliai mokomės priimti ir suprasti seksualumą bei jo įvairovę. Tai, kas anksčiau buvo slepiama po antklode – įvairūs prietarai ir draudimai – šiandien keičiami žiniomis, sąmoningu elgesiu ir gebėjimu neraudonuojant kalbėtis apie savaime suprantamus ir malonius dalykus. Tad tikime, kad šie trumpieji filmai savo subtiliomis ir estetiškomis seksualumo išraiškomis dar labiau patirbdys lietuvių gėdą“, – sako programos partnerio – projekto „Nebegėda.lt“ – marketingo vadovė Aistė Klimanskė.

Septyni intymūs filmai

Lengvos erotikos programą pradėsiantis režisierės Nadjos Andrasev trumpametražis animacinis filmas „Simbiozė“ kviečia į akistatą su pavydu – išduota žmona seka vyro meilužes, kol jos pavydas pamažu virsta smalsumu. Šis filmas jau spėjo pelnyti apie 30 prizų tarptautiniuose kino festivaliuose, įskaitant geriausio trumpametražio animacinio filmo apdovanojimą prestižiniame „South by Southwest“ festivalyje Austine (JAV). Meeso Peijnenburgo filmas „Pirmoji meilė“ laikinai sustabdo kasdienybę ir vizualizuoja kadaise patirtą jausmą, kai mylimasis virsta visu pasauliu – režisierius sako, kad šis išblaškantis džiaugsmas ir sekinanti euforija yra tarsi afrodiziakas ir poezija viename.

Didžiųjų kino festivalių – Sandanso, Lokarno, Lidso ir kt. – žiūrovus sužavėjusio Zhannat Alshanovos filmo „Paola užsinori“ veikėja vieną dieną būdama darbe supranta, kad jos gyvenime trūksta kai ko labai jaudinančio. Filmas „Motta“ (rež. Nishas Gera) pasakoja apie menininką Fabio Da Motta, kurį domina fantazijos, galios, provokacijos ir meno ribos – čia skausmingą trūkčiojimą keičia išsilaisvinimo virpulys. Pagrindinis „Švelnumo“ (rež. Maxime Rappaz) veikėjas Adrienas homoseksualų pirtyje atranda atskirą pasaulį, kuriame asmeninės tragedijos įgauna komiškų aspektų, o melancholija maišosi su viltimi.

Varsha Panikar ir Saadas Nawabas eksperimentiniame filme „Aistringi kūnai“ kviečia į vizualią poetinę kelionę į susitaikymą su savimi, meilę, aistrą ir tapatybę. Programą baigia Renatos Gasiorowskos animacinis filmas „Putė“, pasakojantis apie merginą, nusprendusią suteikti sau šiek tiek malonumo, tačiau vakaras staiga ima klostytis visai ne pagal planą. Šis filmas yra tikras hitas, apkeliavęs per 200 tarptautinių kino festivalių, laimėjęs geriausio animacinio trumpametražio filmo titulą „DOK Leipzig“, Zagrebo, Klermono–Ferano, Drezdeno ir kituose festivaliuose.

Daugiau specialiųjų programų

Sausio 14–19 dienomis didžiausiose namų kino platformose šiemet virtualiai vyksiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis žiūrovams žada ir temų, ir žanrų, ir išraiškų įvairovę visiems skoniams ir amžiaus grupėms. Be lengvai erotinės programos bei tradicinių tarptautinių ir lietuviškų konkursinių programų, kuriose filmai varžysis dėl geriausiųjų titulų, festivalis paruošė daugiau intriguojančių specialiųjų programų. 

Retrospektyvų gerbėjus džiugins režisierės ir aktorės Janinos Lapinskaitės trumpieji filmai programoje „Janina Lapinskaitė. Moterys pasakoja“. Svarbią vietą festivalyje užims animacija, kuriai paskirtos net dvi programos – suaugusiems žiūrovams atrinkti dar kiek neįprasto animacinės dokumentikos žanro trumpieji filmai „AnimaDOK: (ne)tikros istorijos“ ir mažiausiems žiūrovams skirta animacinių filmukų programa „Animaciniai nuotykiai“. Sausio 16–ąją pačius ištvermingiausius kino mylėtojus džiugins tradicija tapusi „Kino naktis“, kurioje – net 5 valandos gero trumpo kino.

Visas Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programas bus galima išvysti „ŽMONĖS Cinema“, „Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose, o programą „Europos istorijos“ – išskirtinai LRT mediatekoje

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Programa „Europos istorijos“ – LRT mediatekoje

„Kūrybiškos Europos“ biuras Lietuvoje sausio 14-19 d. kino mylėtojus kviečia patogiai įsitaisyti prie namų ekranų ir pasinerti į kinematografišką kelionę po Europos žemyną su Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio specialiąja programa „Europos istorijos“

Valandos trukmės programoje išvysite keturis filmus – olandų režisierės Zara Dwinger šiuolaikiškai interpretuotą Šekspyro tragediją, virtusią filmu „Julija ir Džuljeta“, Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“ pristatytą ispanų režisierės Lucía Aleñar Iglesias dramą „Svetimšalė“, įtraukiantį suomių kūrėjo Lauri-Matti Parppei vaidybinį filmą „Tylios kaip žudikės“ ir ironišką, daugybę pasaulio festivalių apkeliavusį režisierių dueto Michaela Mihalyi ir David Stumpf animacinį filmą suaugusiems „Visi apsi_ika“.

Šių metų „Europos istorijos“ pasakoja apie pirmąją širdį draskančią meilę, ateinančią brandą, moterų vidinį pasaulį ir jo kismą bei kiekvienam gerai pažįstamą kasdienybės absurdiškumą.

Jų kūrėjai – kylantys Europos talentai, žengiantys tvirtus pirmuosius žingsnius tarptautinėje kino industrijoje. Programos filmai sėkmingai pristatyti prestižiniuose Kanų, Berlyno, Venecijos ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Programoje pristatomus filmus sieja ir tai, kad visi jie – patyrusių Europos kino gamybos kompanijų ir naujų talentų bendradarbiavimo rezultatas, įgyvendintas kartu su Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ paprogramės MEDIA parama. 

Filmai bus rodomi nemokamai, sausio 14-19 d., LRT Mediatekoje.

„Europos istorijas“ pristato ES programos „Kūrybiška Europa“ biuro Lietuvoje MEDIA skyrius.

Apie „Kūrybišką Europą“ 

„Kūrybiška Europa“ yra Europos Sąjungos programa, skirta Europos kultūrai, kinui, televizijai, muzikai, literatūrai, scenos menui, paveldui ir kitoms susijusioms sritims remti. Paprograme MEDIA jau 30 metų remiamas Europos kino ir audiovizualinis sektorius: filmų ir serialų kūrimas ir sklaida, kino festivaliai, vaizdo žaidimai, kino edukacija ir kitos Europos audiovizualinį turinį populiarinančios iniciatyvos. 

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.