Lietuvių darbai Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje: augti sovietiniuose daugiabučiuose ir atitikti vyriškumo normas

Ką reiškia augti sovietinių daugiabučių blokuose ar bandyti atitikti tradicinio vyriškumo normas? Jaunieji lietuvių kino kūrėjai svarsto, kaip jų karta auga ir gyvena nepriklausomoje Lietuvoje. Sausio 14–19 d. virtualioje erdvėje vyksiančio Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio nacionalinėje konkursinėje programoje varžosi 11 naujausių lietuviškų filmų, tarp kurių – Jono Juškaičio „Šaknys“ ir Petro Kuneikos „Sutrikimas“ premjeros.

 

Ką apie mus gali papasakoti plaukai?

Jono Juškaičio debiutinis animacinis filmas „Šaknys“ pasakoja apie nepriklausomoje Lietuvoje augančius paauglius, gyvenančius sovietmečiu pastatytuose pilkuose daugiabučiuose. Didžiąją gyvenimo dalį pragyvenus Vilniaus senamiestyje, režisieriui ši idėja kilo persikrausčius studijuoti į Angliją. „Kai gyvenau Londone, pirmą kartą po senamiesčio išsikrausčiau į blokinį rajoną, kuris buvo labai pilkas. Man tai buvo tokia įspūdinga patirtis. Tuo metu mačiau daug vaikų, todėl buvo įdomu pagalvoti, kaip jie jaučiasi ir auga. Aš iš dalies kaip ir nežinau, ką tai reiškia, bet turiu kultūrinį kontekstą, todėl norėjau pasvajoti, pagalvoti, tuo pačiu paklausinėti, kaip auga žmogus tarp tų didžiųjų blokų“, – apie filmo idėją pasakojo režisierius.

Pats Jonas pripažįsta, kad jo patirtis Londone jam nesuteikė teigiamų emocijų. „Aš nekenčiau gyventi tokiuose blokuose. Gyvenau pailgame 500 butų bloke. Ten viską girdi ir jautiesi lyg kokiame karavane. Viskas gaudžia per koridorius, girdi viską už sienų, priešais griauna kažkokį namą. Toks buvo gyvenimas Londone, tačiau patys daugiabučiai labai panašūs į Vilniaus. Kai kalbėjau su vaikais, stengiausi išsiaiškinti, kaip jie jautėsi gyvendami tuose blokuose. Kai juose užaugi, nelabai į tai kreipi dėmesį. Kai kuriems tai visiškai netrukdo patirti vaikystės ir džiaugtis. Nors iš pokalbio supranti, kad žaidimų aikštelės – 40 metų senumo, bet jie pamiršta tą aplinką ir gyvena savo fantazijų pasaulyje.“

Animacinė istorija pradedama paauglių pasakojimais apie jų plaukus – apie kuriuos beaugant dauguma aplinkinių turi įvairią nuomonę. Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių režisierių filmą vystyti per šią temą. „Plaukai yra intymus dalykas. Ypač vaikams. Tai priklauso nuo jų pačių ar jų tėvų. Jie arba visiškai apie tai negalvoja, arba kaip tik labai sureikšmina. Lyg ir atrodo, kad tai yra tavo plaukai, bet labai daug žmonių apie juos turi nuomonę. Todėl buvo įdomu pasvarstyti, kaip jie patys nori atrodyti prieš kitus žmones.“

Filmui režisierius apklausė apie dvidešimt 7–14 m. vaikų, iš kurių kūriniui buvo atrinkti aštuoni. Jų jis ieškojo per pažįstamus ar draugų draugus, su kai kuriais bendravo pirmą kartą. „Bandžiau su jais bendrauti natūraliai palaikydamas pokalbį, nesistengiau, kad tai būtų atsakymai į mano klausimus. Norėjau, kad jie man papasakotų savo vaikystės prisiminimus ar ką nors iš savo aplinkos. Toks būdas jiems leido pradėti šnekėti ir beveik visi turėjo ką pasakyti šia tema. Atrodo, kad kiekvienas ten augantis žmogus turi savo nuomonę, prisiminimus, kuriais gali pasidalinti. Kartais gal net buvo keista, kad septynmetė man laisvai pasakoja apie savo dienas, aplinką ir jausmus“, – apie bendravimą su vaikais pasakojo J. Juškaitis.

Baigęs filmo montažo studijas Londono menų universitete, režisierius savo debiutiniam filmui norėjo išbandyti animaciją, kurią kūrė kartu su savo broliu Matu. „Animacija į šią formą atėjo gan keistai. Tai buvo formatas, kurį man norėjosi išbandyti, tuo pačiu tai buvo įdomu ir mano broliui. Kadangi jis piešia, aš jo paklausiau, ar nenorėtų padaryti animacinio filmo ir jis su entuziazmu visa tai priėmė. Nors jis suprato, kad kiekvieną kadrą reikės piešti ranka. O man buvo visai įdomu į animaciją integruoti fotokoliažus. Tikėjau, kad jie pagyvins pačią formą ir tai nebus tik animacija. Tad čia yra pirmas mano ir brolio bandymas“, – pasakojo režisierius, rudenį pradėjęs vystyti jau antrąjį animacinį filmą.

 

Būti vyru šiuolaikiniame pasaulyje

2014 m. baigęs kino vaidybos bakalauro studijas, Petras Kuneika praėjusiais metais apsigynė kino režisūros magistrą. Jo baigiamasis darbas „Sutrikimas“ pristatomas antroje nacionalinėje konkursinėje programoje. Pasakodamas apie profesinės krypties posūkį, režisierius teigė visada norėjęs išbandyti šią sritį. „Visada turėjau norą režisuoti, net ir vaidybos studijų metais mėginau teatrinius pastatymus. Jau baigęs bakalaurą žinojau, kad norėsiu bandyti režisuoti. O tarpas atsirado, nes buvo kitų veiklų ar projektų ir vis nenufilmuodavau stojamojo filmo. Taip pat kursą renka kas du metus. Vis atidėdavau ir kai galiausiai susiruošiau, tuomet ir stojau. Režisuoti norėjau nuo pat pradžių, negaliu racionaliai paaiškinti, kaip jis atsirado. Jis buvo visada šalia vaidybos.“

Per dvejus studijų metus kine įgijęs patirties, P. Kuneika norėtų šią patirtį sujungti su teatru ir panaudoti tai savo kino kalbos kūrimui. „Dabar, pasimokęs kino, norėčiau pamiksuoti. Pradedu jausti, kad mane traukia kinas, kuris nėra visiškai buitinis gyvenimo atkartojimas, o su vaizduote, lyg teatriniai pastatymai.“

Vaidybiniame filme „Sutrikimas“ niekuo neišsiskiriantis Danielius bando suvokti savo paskirtį visuomenėje ir santykiuose, pasitelkdamas ankstesnių kartų vyriškumo mitus. Tai jį priverčia patekti į vis absurdiškesnes situacijas. „Dabar bent jau mano burbule yra labai populiaru kalbėti apie galią socialiniuose sluoksniuose, tarp socialinių grupių. Ji yra vertinama gan įprastai, tarsi galios pozicijos visiems jau seniai aiškios ir žinomos. Bet man atrodo, kad jos jau yra stipriai pasikeitusios. Tos, prieš kurias dabar kovojama, jau seniai yra praradusios galią ir jas keičia naujos. Aš norėjau tą galią apversti iš kitos perspektyvos. Net nežinojau, kas gausis ir dėl to man buvo smalsu kurti šį filmą – kaip žmonės jį matys, ką pastebės“, – režisierius pasakojo apie temos pasirinkimą.

Filme pagrindinis veikėjas, kurį vaidina aktorius Karolis Legenis, yra apsuptas stiprių moterų – savo merginos Gabrės ir jos motinos. Jų vaidmenis atliko „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota teatro aktorė Kamilė Petruškevičiūtė ir iš JAV po ilgo laiko grįžusi bei į aktorystę vėl pasukusi Dainora Olson. Tarp šių trijų veikėjų pasitaiko vis labiau absurdiškų situacijų. Kalbėdamas apie scenarijų, P. Kuneika teigė, kad nežino, ar tai galima vadinti humoru, greičiau – tam tikra ironija. „Labai sunku į tai žiūrėti sentimentaliai ar dramatiškai.“

Tačiau pats režisierius mano, kad tradicinio vyro terminas – toks, kaip jis buvo suprantamas iki šiol – jau nebeturi prasmės. „Manau, kad dabar viskas labai pasikeitę ir tas tradicinio vyriškumo terminas nebeturi prasmės. Jis galbūt egzistuoja vyresniojo amžiaus grupėse, tačiau tarp jaunimo ar aukštosiose mokyklose, atrodo, to jau nebėra arba kažkaip transformavosi. Augdamas aš neturėjau kažkokių įpareigojimų – aplinkoje, kurioje buvau auginamas, išvis nebuvo jokių stereotipų.“

Šiuos ir kitus Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus sausio 14–19 dienomis galite išvysti „ŽMONĖS Cinema“„Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose.