Natalija Arlauskaitė apie Jan Soldat filmų retrospektyvą

Interviu 2017-01-10

EinWochenendeInDeutschland_leadingStill-1_940x470_acf_cropped

Janas Soldatas (g. 1984) – dokumentinio kino kūrėjas, kurio darbai, nepaisant populiarumo ir sėkmės festivaliuose, – nemenkas iššūkis publikai. Pirmiausia todėl, kad jo filmuojamos nekonvencionalaus seksualinio gyvenimo (dažniausiai gėjų, praktikuojančių BDSM) scenos verčia apsispręsti, kas yra tai, ką matome: seksualumo etnografija, parabolė, kuriai seksualumas tik šaltinis, ar savitikslis seksualinio gyvenimo reginys.

Savo interviu Soldatas yra aiškinęs, kaip vyksta filmavimas: jis remiasi domėjimusi alternatyviomis seksualinėmis praktikomis; pačių personažų noru filmuotis ir paaiškinti arba parodyti savo gyvenimą ir taip sumažinti priešiškumą savo gyvenimo stiliui; sprendžia gerokai bendresnius galios ir paklusimo, artumo formų klausimus; siekia nesukurti papildomų problemų dėl viešumo, pavyzdžiui, darbiniuose santykiuose. Todėl, kaip pats sako, jo personažais neretai tampa pagyvenę ir baigę intensyvų profesinį ar viešą gyvenimą žmonės, nors ne vien jie. Kai kurie iš jų, ar medžiaga, sukurta juos filmuojant, dalyvauja keliuose filmuose: pensininkų Manfredo ir Jurgeno pora pasirodo trijuose abiejų programų filmuose ir taip jas susaisto. Pasikartojantys veikėjai paverčia skirtingos trukmės filmus vienu dideliu projektu.

Atsikartoja ne tik personažai, bet ir temos: seksualinis gyvenimas ir buitinė rutina, dominavimas ir atsidavimas jam, artumas ir distancija, būdai suvokti save. Dažnai, priklausomai nuo trukmės, filmai sprendžia problemą, iki kokio laipsnio seksualumas gali ar turi virsti kitų dalykų metafora. Paprastai virsta ir palieka mąstymo apie tai pėdsakus.

Ilgiausiame iš rodomų filme „Netobulasis“ (48 min.) – „vergo“ Klauso stebėjimas pereina į jo pasakojamą autobiografiją, kuri tampa būdu aiškinti gyvenimą grandinėse. Bet Soldatas permuša jau pagamintą interpretaciją, kai jo mazochizmą išaugina iš nacistinės Vokietijos praeities ir Klauso tėvo – Wehramchto majoro – istorijos bei jo motinos vėlyvo suvokimo apie Holokaustą, ir vėl grįžta prie paklūstančio kūno stebėjimo. O tada vėl užauga naujas Klauso savivokos sluoksnis apie buvimą kitokiu.

Svarbus dėmuo, su kuriuo dirba Soldatas, – trukmė. Pavyzdžiui, kiek nepertraukiamai gali būti rodomas seksualinis aktas, nenuslystant į pornografiją ir išnaudojimą? Vienas iš atsakymų – 1 min. trukmės filmas „Viens ir viskas“, kuriame brandžios pirsinguotos poros aktas smulkiai sukarpomas montažu, o nepertraukiama lieka pauzė jam pasibaigus. Kitu atveju – 3 min. filme „Pagaliau atostogos“ – masturbavimosi scenos užbaigiamos vaizdu pro langą į nykiausią daugiaaukštį, o laike ribotas seksualinis pasitenkinimas „įmontuojamas“ į nesibaigiančią banalybę.

Vienuose filmuose šis seksualinio gyvenimo „pakėlimas laipsniu“, suteikimas jam papildomų ar kitokių reikšmių vyksta sklandžiai. Jau minėtų Manfredo ir Jurgeno filmai („Įstatymas ir tvarka“, 9 min., „Savaitgalis Vokietijoje“, 25 min.) lengvai suvokiami kaip kone pastoralinis senų, tai liūdnų, tai komiškų, partnerių gyvenimas ramiame Vokietijos miestelyje. Tik šioje pastoralėje, tarp nėriniuotų užuolaidų ir džiaunamų skalbinių, juos kartais aplanko pažįstami ir nepažįstami sadomazochistinių malonumų partneriai.

Kituose metaforos iš esmės atsisakoma, ir tai gali nemenkai trikdyti. Peržiūras užbaigiantis filmas „Mylimas“ (15 min.) turbūt teisingai atsiduria finalinėje vietoje, nes beveik nejuda apibendrinimo ar metaforos kryptimi, nors ir pasiremia „tiesiog meilės“, nesirenkančios objektų, idėja. Jis pasakoja apie dviejų jaunuolių potraukį šunims, ir būtent tai yra stiprus trikdis, nes verčia apmąstyti filmo statusą – kas tai: seksualumo formų dokumentavimas, neteisiant jų, parabolė apie meilę ar abiejų vardu atliekamas išnaudojimas, kuriame priversti dalyvauti ir žiūrovai bei žiūrovės.

Soldato retrospektyva paakina galvoti apie seksualumo ir reginio, seksualumo ir vizualumo santykį. Kaip įmanomas nekonvencionalaus seksualinio gyvenimo vaizdavimas dokumentikoje be egzotizavimo, pavertimo spektakliu ir nuslydimo į pornografiją? Kita vertus – ar šių nenorimų galimybių alternatyva tik parabolių, metaforų ir pamokymo kūrimas? Ką reiškia tokio seksualinio gyvenimo stebėjimas ekrane, t. y. ko tikimės ir ką darome žiūrėdami mes? Kur ir kaip tai gali/turi būti rodoma? Ar kolektyvinės peržiūros kino salėje nepažeidžia pakto tarp filmuoto žmogaus ar kelių žmonių ir autoriaus? Šiuo konkrečiu atveju veikėjų atsiklausiama, bet ar to pakanka?

Kad ir kokių naujų klausimų ar atsakymų atsirastų, tai toks kinas ir toks programos konstravimas, kai patartina eiti į peržiūras bent šiek tiek pasiruošus.

 

Natalija Arlauskaitė