Rimantė Daugėlaitė: dėl greitėjančio gyvenimo tempo žiūrovai renkasi trumpas istorijas

Prisiminkite, kada pastarąjį kartą sakėte, kad neturite laiko? Tikriausiai ir atsidarę šią straipsnio nuorodą, tik greitai perbėgsite ją akimis. Vis greitėjančiame kasdienybės tempe populiarėja ir greitasis vartojimas – trumpos socialinių tinklų žinutės, įtaigūs vaizdai nuotraukomis ar trumpu video. Pasak lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ vadovės Rimantės Daugėlaitės-Cegelskienės, šiuolaikiniai įpročiai kaip niekuomet palankūs trumpųjų filmų kūrėjams. 

Plačiau apie trumpametražio kino populiarėjimą, aktualias filmų temas, lietuvių autorių pasiekimus užsienyje bei 13-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programą, kurioje apdovanojimus pelnę geriausi trumpametražio kino darbai iš viso pasaulio, pasakoja R. Daugėlaitė-Cegelskienė.

– Papasakokite, kuo yra išskirtinis trumpametražis kinas? Kaip pati juo užsikrėtėte?

Trumpametražis kinas visų pirma išskirtinis savo laiko rėmais – trumpametražiu filmu oficialiai laikomas filmas iki 35 min., kai tuo tarpu ilgametražis filmas trukmės apribojimų neturi. Kolegų rate dažnai pajuokaujame, kad trumpą istoriją dažnai net sunkiau papasakoti per trumpą laiko tarpą nei ilgametražiame kine. 

Trumpieji filmai žavi savo greita reakcija į pasaulio įvykius ir aktualius klausimus, žavi savo netikėtumu ir didelėmis raiškos, eksperimento galimybėmis. 

– Ar galėtumėte išskirti temas ar klausimus apie ką pastaraisiais metais kalba trumpametražio kino kūrėjai Lietuvoje ir užsienyje?

Pastebima amžinųjų, niekada nesenstančių temų vyravimas – santykiai šeimoje (tėvų ir vaikų santykis), tarpusavio santykių istorijos. Taip pat, kino kūrėjai išsiskiria aštriu žvilgsniu į pasaulį, imasi neretai sudėtingų ir tuo pačiu metu aktualių temų – karas, deportacija, emigracija, taip pat  žymiai drąsiau pradedama kalbėti LGBT, homofobijos, savęs identifikavimo temomis.

Dar pastebimas skirtingų, naujų formatų ir žanrų, raiškos būdų naudojimas trumpametražiame kine, drąsesnis ir atviresnis žvilgsnis į nepatogias temas. Pavyzdžiui, animacijos kūrėjai griauna nuostatą, kad šis žanras skirtas tik vaikams. Animaciniai filmai pastaraisiais metais dažnai net persipynę su dokumentikos ir vaidybinio kino elementais, nebėra griežtų žanro ribų. Lygiai taip pat ir dokumentika – joje daugėja virtualios realybės, žaidimų elementų. 

Kaip sekasi Lietuvos režisierių kuriamam trumpametražiam kinui pasaulyje? Ar galėtumėte paminėti keletą lietuvių trumpametražio kino režisierių, kurių pavardes reikėtų įsidėmėti ir sekti jų kūrybą

Lietuvių kino kūrėjų trumpieji filmai per pastaruosius penkerius metus pradėjo akivaizdžiai įsitvirtinti tarptautiniame trumpametražių filmų industrijos žemėlapyje. Tai parodo ne tik kasmet didėjantis lietuviškų trumpamertažių filmų skaičius, bet ir jų sėkmė tarptautiniuose kino renginiuose – pavyzdžiui, šiemet Vytauto Katkaus filmas „Kolektyviai sodai“ buvo pristatytas Kanų kino festivalio „Kritikų savaitė“ programoje, animacijos kūrėjos Skirmantas Jakaitės filmas „Žonglierius“ nuo praėjusių metų rudens apkeliavo daugiau nei 60 kino festivalių ir šiemet laimėjo daugiausiai 2019 metais tarptautinių kino festivalių apkeliavusio lietuviško trumpametražio filmo titulą, jo premjera vyko Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje. Lauryno Bareišos „Kaukazo“ premjera praėjusiais metais vyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje. 

Taip pat lietuvių prodiuseriai vis dažniau ieško partnerių Europos šalyse (net ir vystant trumpametražio filmo projektą), dalyvauja tarptautinėse kino mugėse, pristato naujausius projektus ir kartu su užsienio kolegomis kuria bendrus projektus, tokiu būdu prisidėdami ir prie šalie kino produkcijos populiarinimo. Kadangi šalyse randasi vis daugiau tarptautinei auditorijai skirtų trumpųjų filmų, populiarėja lietuvių kino kūrėjų praktika po filmo gamybos pabaigos, platinimą patikėti užsienio platintojams ir pardavimų agentams.

Kalbant apie lietuvių trumpųjų filmų kūrėjus tai, manau, kad dėmesio verta Lauryno Bareišos, Skirmantos Jakaitės, Anastasijos Piroženko, Igno Meilūno, Vytauto Katkaus, Emilijos Škarnulytės, Jono Trukano, Eglės Mameniškytės kūryba.

– Kokie buvo pastarieji metai trumpametražiame kine?

Įdomu stebėti, kaip apskritai po truputį keičiasi trumpametražio kino žiūrėjimo įpročiai Lietuvoje. Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį organizuojanti „Lithuanian Shorts“ vykdo įvairių iniciatyvų, skirtų trumpametražio kino formato populiarinimui. Pamažu trumpieji filmai tampa dažniau matomi ne tik Lietuvos kino festivalių, bet ir kitų renginių metu, nacionalinėje televizijoje, kuomet minima tarptautinė trumpametražių filmų diena.

Trumpametražis kinas, apskritai, tampa populiaresnis nei anksčiau dėl savo trukmės. Žiūrovai, dėl greitėjančio tempo mūsų gyvenimuose, vis dažniau renkasi žiūrėti trumpas istorijas. Populiaresni nei bet kada tampa televizijos, interneto serialai, juose žmonės ieško greito (bet nebūtinai prasto ir pigaus) turinio. 

– Festivaliui jau trylika metų. Tikra paauglystė! Kaip jis vystėsi ir keitėsi, kuo paauglystė įdomi? 

Festivalis prasidėjo nuo nediduko Europos studentiškų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“, vėliau modifikavosi į tarptautinį jaunųjų kino kūrėjų festivalį ir galiausiai išaugo į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. 2015 m. festivalio pavadinime atsisakėme „Vilniaus kino šortų“, kuris mums buvo tarsi šleifas to mėgėjiško, studentiško kino bei truputėlį tapome solidesni. 

Nuo pat festivalio pradžios buvo norima parodyti Lietuvos žiūrovams gerą kokybišką trumpametražį kiną iš įvairiausių pasaulio šalių, parodyti, kuo gyvena kino kūrėjai skirtinguose žemynuose, kas juos jaudina ir neramina, apie ką kalbama jų istorijose. Nuo pat festivalio pradžios, programose buvo pristatomi skirtingų žanrų filmai (animaciniai, dokumentiniai, vaidybiniai, eksperimentiniai), taip siekiant parodyti, koks įvairus ir įdomus gali būti trumpametražis kinas. 

Festivalis taip pat kasmet stengiasi nustebinti žiūrovus specialiomis programomis, „išlipti“ iš rėmų ir pristatyti tradicines filmų programas netradiciškai. Pavyzdžiui, prieš keletą metų viena iš festivalio „salių“ buvo Vilniaus miesto troleibusas, važiuojantis maršrutu Stotis-Saulėtekis. Kitais – atgaivinta  atgaivinta unikali dailininkės S. Veiverytės-Liugailienės sieninės tapybos darbais puošta kino salė, esanti Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre. Čia buvo parodyta specialioji dviejų šiuolaikinių menininkų – lietuvio Deimanto Narkevičiaus ir brito Johno Smitho – filmų programa. 

Be šių netradicinių pristatymų ir jų erdvių, festivalio pagrindu visada buvo ir bus konkursinės filmų programos. Mūsų festivalyje, skirtingai nei tradiciniuose ilgametražiuose, pagrindinė programa sudaroma iš kino kūrėjų užregistruotų filmų; kūrėjai patys pareiškia norą dalyvauti mūsų festivalio konkursinėje programoje. Šiai programai gali registruotis tik naujausi (ne senesni nei 2 metų) filmai iš viso pasaulio. 

O paauglystė žavi savo energija, polėkiu – taip ir šių metų festivalis bus keturios labai koncentruotos, bet stiprios, energingos dienos ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Ukmergėje ir Marijampolėje. Tikimės ir vėl užkariauti trumpametražio kino mylėtojų širdis ilgam įsimenamomis istorijomis.

– Kaip pristatytumėte festivalį žmogui, kuris planuoja apsilankyti jame pirmą kartą?

Šis festivalis kaip ir trumpametražis kinas – trumpas, bet labai stiprus. Trumpas, bet festivalis (juokiasi). Tai naujausias trumpas kino istorijas pristatantis kino renginys (pirmasis kino festivalis metų pradžioje), kupinas teigiamų emocijų, nostalgijos, šiek tiek išgąsčio ir dramatizmo. Vienoje programoje – puiki dozė trumpų gerų trumpametražių filmų. 

– Ką ypatingo šiais metais paruošėte festivalio žiūrovams ir ko negalima praleisti? 

Turime ypatingas specialiąsias festivalio programas, kurios skirtos skirtingo amžiaus ir pomėgių žiūrovams.

Šiais metais žanrinio kino mylėtojai turės progą pavirpinti kinkas siaubo trumpametražių filmų programoje „Siaubingai baisios istorijos“, kurios dalimi bus „Neakivaizdinis Vilnius“ organizuojama ekskursija „Vaiduokliškas Vilnius“. Filmų programa sudaryta kartu su festivalio partneriu Haapsalu fantastinių ir siaubo filmų festivaliu, turinčiu gilias žanrinio kino rodymo tradicijas. Šioje programoje bus labai geras siaubo, košmaro „koncentratas“.

Kita dėmesio verta programa – „Animadok“. Tai reta proga pamatyti net 8 trumpus filmus, kurie yra dokumentikos ir animacijos sintezė. Animacinė dokumentika – Lietuvoje retai sutinkamas dokumentinio kino žanras, kuris džiugina drąsa ir naujų formų paieškomis. Visi programos filmai yra sulaukę tarptautinės auditorijos dėmesio, apkeliavę didelį skaičių tarptautinių kino festivalių. Štai vienas iš programos filmų – ranka pieštas animacinis-dokumentinis „Kiaušinis“ (rež. Martina Scarpelli) pelnė daugiau nei 40 tarptautinių kino apdovanojimų, apkeliavo per 150 užsienio kino festivalių.

Festivalis tradiciškai mažiausiems kino mylėtojams pristatys specialią filmukų programą.  Šiemet tai „Animacinis pasaulis vaikams“, kurią parengė prestižinis tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis (Prancūzija).

Pirmą kartą Vilniuje, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje,  rengiame nemokamą filmų peržiūrą „Europos istorijos“, kurios metu bus pristatomi 5 naujausi Europos kino kūrėjų darbai. Šią programą parengėme kartu su ES programos „Kūrybiškos Europos MEDIA“ biuru Lietuvoje. Visi programos filmai buvo finansuoti minėtos ES programos ir tai tarsi „automatiškai“ prideda filmui papildomos vertės. Programoje filmai labai skirtingų temų – nuo suomiško juodojo humoro iki lėto dokumentinio pasakojimo apie astronautus Omano dykumoje. Filmai rodyti svarbiuose tarptautiniuose kino renginiuose ir pelnę apdovanojimus. Pavyzdžiui „Liucija Limbe“ dalyvavo šių metų Kanų kino festivalio „Kritikų savaitė“ programoje, „Marsas, Omanas“ – tarptautiniuose Amsterdamo (IDFA) ir Vision du Reel  (Šveicarija) dokumentinių filmų festivaliuose; „Du kūnai paplūdimyje“ – laimėjo specialų žiuri paminėjimą Tamperės tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje. 

Na, ir abejo, rekomenduoju pažiūrėti konkursines (tiek tarptautines, tiek nacionalines), kurios yra tarsi mūsų festivalio „stuburas“. Šiemet atsinaujino festivalio programos sudarytojų komanda, jie iš beveik 2000 festivaliui užregistruotų filmų labai kruopščiai atrinko 42 filmus, jie sudėti į 6 tarptautines ir 2 nacionalines konkursines programas. Programos šiemet sudėliotos pagal filmus jungiančias temas, aktualijas ir nuotaikas – „Jaunystės error‘ai“, „Kraujo ryšiai“, „Aukštos įtampos zona“ ir kt.

– Jau ne vienerius metus festivalio šūkis yra „Trumpi, bet filmai“. Ką festivalis nori šiuo šūkiu pasakyti?

Juo norime pasakyti, kad trumpametražis kinas, nors pristato trumpus filmus, bet aukštos meninės vertės filmus – juose kalbama tomis pačiomis temomis kaip ir ilgametražiame kine, neretai vaidina žymūs aktoriai, kuriama žinomų kompozitorių, muzikos kūrėjų garso takeliai. Lietuvoje vyrauja nuostata, kad trumpametražis filmas yra mėgėjiško, studentiško kino kategorijos „žaidėjas“, tačiau taip yra toli gražu ne visada, nors ne paslaptis, kad dažniausiai kino kūrėjai pradeda savo karjerą nuo trumpųjų filmų.

Tačiau Europoje dažnas atvejis, kad net ir patyrę kino kūrėjai, įgyvendinę ilgametražių filmų projektus, grįžta prie trumpametražio kino. Nes jame daugiau erdvės eksperimentui, saviraiškai, nors kartais ir reikalauja daugiau kūrybinių pastangų pasakyti svarbią žinutę per trumpą laiką. 

 

13-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis sausio 16-19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje ir Ukmergėje. Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, remia Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, AVAKA.