Jaunųjų lietuvių kino kūrėjų filmai ragina įsiklausyti į save

Kaip išmokti gyventi vienatvėje? Ar galvoje girdimi balsai yra kančia, ar palaiminimas? Atsakymų į šiuos klausimus ieško jaunieji lietuvių kino kūrėjai, kuriuos domina savęs paieškos ir noras destigmatizuoti psichines ligas parodant, kad būti kitokiu nėra blogai. 2021 m. sausio 14–19 d. virtualioje erdvėje vyksiančio Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio nacionalinėje konkursinėje programoje varžysis 11 naujausių lietuviškų filmų, tarp kurių – ir Karolinos Nadzeikaitės „AMMU“ bei Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno „Atskirti balsai“.

Išmokti gyventi vienatvėje

Antroje nacionalinėje konkursinėje programoje pristatomas K.Nadzeikaitės vaidybinis filmas „AMMU“ pasakoja apie jauną merginą Alex, kuri po dar vieno skaudaus išsiskyrimo užsirašo į įstaigą, kurioje žmonės yra mokomi gyventi vienatvėje. Tai – antrasis režisierės filmas, besivaržantis konkursinėje festivalio programoje. Praėjusiais metais festivalyje buvo rodomas jos pagal Jaroslavo Melniko apysaką pastatytas vaidybinis filmas „A.A.A.“

„AMMU“ – baigiamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino režisūros bakalauro studijų darbas, kuriam scenarijų Karolina rašė kartu su scenariste Dovile Katiliūte: „Kadangi šis filmas yra mano bakalauro baigiamasis, mintyse turėjau daug temų, kurios man galvoje niekaip nesusisiejo į vieną. Mes su Dovile vis susitikdavome pakalbėti, bet nerasdavome, apie ką iš tiesų aš noriu kurti. Galų gale parašiau trumpą prozos, kelių puslapių kūrinį, kurį sudėjome į scenarijų“, – pasakojo režisierė.

Filme Alex savo noru atsigula į kliniką, kurioje tikisi išmokti būti viena. Vieno iš mokymų etapo metu, Alex yra supažindinama su jauna įstaigos darbuotoja vardu Kaste, su kuria užmezga artimą ryšį. Tačiau mergina nėra įspėjama, kad mokymų esmė yra netikėtai ir stipriai išugdyti gebėjimą būti vienam. „Čia labai paprasta ir nuvalkiota mintis – mes gimstam ir mirštam vieni. Mano nuomone, gyvenime yra labai daug triukšmo. Ši tema man gimė dėl artėjančio karantino, taip pat ir iš asmeninės patirties. Esu apsupta žmonių, tačiau kai lieku viena, atsiranda daug keistų ir sudėtingų jausmų. Sunku įsiklausyti į save. Man pasirodė visai įdomu, kad atsirastų kažkokios įstaigos, kurios mokytų gyventi ir išpildyti save vienatvėje. Nesakau, jog tai yra geras ar siektinas dalykas, bet tai yra galimybė“, – apie filmo temą ir vienatvę kalbėjo K.Nadzeikaitė.

„AMMU“ veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Toks sprendimas, pasak režisierės, leido lengviau kurti norimą pasaulį. Jis filme panašus „į tą, kuriame gyvename, tačiau turi savas, nepažintas taisykles. Man tai yra įdomus dalykas, lyg magiškojo realizmo niuansas.“ Yorgos Lanthimos „Omaro“ ir Spike Jonze „Ji“ įkvėptame kūrinyje pagrindinė veikėja dėl pasirinkimo gydytis klinikoje sulaukia motinos priekaištų, kuri aplinkiniams meluoja, kad jos dukra guli ligoninėje. Paklausta, ar ji galvoja, kad ir ateityje slėpsime psichologines ar su psichika susijusias problemas, režisierė teigė, jog niekada apie tai negalvojo, bet mano, kad taip. „Atsiras kitų problemų, apie kurias galbūt dabar net nešnekam, tačiau jos bus tokios pat opios. Visą laiką bus visokių žmonių, todėl išliks vienokių ar kitokių problemų.“

Vasarą nufilmuotame filme kliniką nuspręsta atkurti Bernardinų bažnyčios koridoriuose bei Sapiegų parke. Iš pradžių kūrinys turėjo būti filmuojamas spalvotai, tačiau galiausiai pasirinkta jį daryti nespalvotą. „Kai pradėjome ieškoti lokacijų, kadangi turėjome mintį apie fikcinę ateitį, supratau, kad spalvos niekaip neveiks. Tai buvo per daug skirtingos lokacijos. Visa klinika gavosi kaip Frankenšteinas, todėl galų gale nusprendėme išimti spalvas ir taip viską apjungti“, – apie vizualinius sprendimus pasakojo K.Nadzeikaitė.

Tačiau ką reiškia „AMMU“? „Man sunkiai sekasi su filmų pavadinimais. Sunku sugalvoti kažkokį žodį, kuris po kelių savaičių man skambėtų nenuvalkiotai, todėl man patinka šifruoti. „AMMU“ man turi savo reikšmę, tačiau niekada jos niekam nepasakoju“, – apie pavadinimo reikšmę pasakojo režisierė.

 

Etiška dokumentika

Apie kitokį mokymąsi gyventi su savimi pasakoja pirmoje nacionalinėje konkursinėje programoje rodomas režisierių dueto Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno dokumentinis filmas „Atskirti balsai“. Kartu įkūrę studiją „Broken Island Films“, jie savo kūryboje gilinasi į žmogaus suvokimo ribas, ypač – vidinius žmonių išgyvenimus. „Kaip pasakė vienas iš mūsų filmo veikėjų: iš išorės tai atrodo kaip psichinė liga, o iš vidaus – kaip dvasinė kelionė. Mus patraukė noras suvokti, kas slypi jų viduje. Nesinorėjo stigmatizuoti, o pažvelgti empatiškai į šią temą“, – teigė viena iš filmo režisierių E. Nevardauskaitė.

Filmo „Atskirti balsai“ trys pagrindiniai veikėjai dalinasi prisiminimais, kaip pirmą kartą pradėjo girdėti balsus. Į šią kelionę abu kūrėjai pasileido prieš daugiau nei ketverius metus, kuomet tik pradėjo ieškoti savo filmui žmonių, gyvenančių su šia patirtimi. „Pirmiausiai ieškojome per asmeninius kontaktus. Bandėme surasti per pažįstamus, dalinausi savo „Facebook“ paskyroje. Po to atsirado psichologė, kuri rekomendavo kreiptis į vieną iš savo buvusių pacientų. Norėjome, kad tie žmonės liktų neatpažinti, jog jie galėtų jaustis saugiai. Todėl tik įrašinėjome jų balsus. Iš viso buvome įsirašę keturis pašnekovus, tačiau supratome, kad tik trys iš jų yra mums tinkami. Pokalbio metu paaiškėjo, kad vienas asmuo labiau įsivaizduoja, kad girdi balsus“, – apie filmo pradžią pasakojo režisierė.

Surinkę keturių valandų trukmės pasakojimus, režisieriai rinkosi istorijas, kurias galėtų perkelti į ekraną. Norėdami išsaugoti kalbančiųjų tapatybes paslaptyje, jie ieškojo tinkamos formos perteikti šių asmenų išgyvenimus. „Mūsų intencija niekada nebuvo rodyti tikrus veidus, atskleisti jų tapatybes. Bandėme įvairius būdus. Iš tiesų buvome nufilmavę visai kitokia forma. Norėjome atskleisti būseną per skirtingas lokacijas, simbolius, vietas, bet supratome, jog trūksta žmogiško aspekto ir neradome sąsajos su išoriniais simboliais. Tada supratome, kad reikia tuos balsus įkūnyti“, – apie vizualines filmo paieškas kalbėjo E. Nevardauskaitė.

Kino kalbą jiems padėjo atrasti judviejų kartu nufilmuotas antrasis filmas vaidybinis filmas „Nepalaidotas“, kuriame Severijos Janušauskaitės vaidinama veikėja po tėvo mirties pradeda girdėti balsus. „Atskirti balsai“ trijų veikėjų pasakojimus įkūnijo aktoriai Pranciškus Brazdžiūnas, Sergėjus Ivanovas ir Gintautė Rusteikaitė, kurie bandė atvaizduoti pasakojančiųjų būsenas. Filmo režisieriams buvo labai svarbu empatiškai pažvelgti į šį klausimą, kuris visuomenėje vis dar labai opus. „Mums buvo svarbu, kad visas procesas būtų etiškas ir niekam nepakenktume. Aš labai tikiuosi, kad filmas prisidės prie mažesnio stigmatizavimo. Vis dėl to, jie yra analitiškai puikiai funkcionuojantys asmenys. Jie suvokia, kas vyksta. Filme vienas veikėjas pasako, kad tuo metu tu tai išgyveni kaip realybę, bet po kiek laiko tu gali analitiškai atliepti istorijas ir suvokti, kad tai buvo netikra.“

Abu režisieriai, prieš pradėdami vystyti projektą, į šią temą ėjo be didelių išankstinių nusistatymų, tačiau kūrybinio proceso metu jie iš arčiau pamatė, kaip gyvena balsus girdintys žmonės, kuriems tai nebūtinai yra kančia. Vakarų šalyse tai vengiama vadinti liga, o labiau patirtimi (angl. experience), kadangi siekiama, kad asmenys lengviau integruotųsi į visuomenę. Patys kūrėjai taip pat nebandė šios būsenos vienaip ar kitaip apibrėžti. „Pradžioje mes galvojome, jog tie žmonės stipriai kenčia, tačiau taip nėra. O ar tai yra liga, ar kažkokia ypatinga galia, nediferencijavome. Davidas rašo disertaciją apie balsų girdėjimą, todėl šia tema turi labai stiprų teorinį pagrindą. Tačiau kai mes kuriame filmus, labiau kalbame iš emocinės, psichologinės analizės. Niekada per daug nekišame teorijos, nes norime, kad kūrinys būtų autentiškas ir intuityvus. Siekiame, kad tai būtų meninis projektas, o ne koks nors mokslinis eksperimentas. Todėl iš pradžių stengėmės neužsifiksuoti ties tuo, kas tai yra. Pasikalbėsim, pasidarysim įrašus, o po to perteiksim, kaip mes jaučiame. Mes ir pajutome, kad tai yra patirtis. Tie žmonės pasirodė labai įdomūs, analitiški, kūrybingi ir kaip jie puikiai suvokia savo situaciją. Man pasirodė neįtikėtina, kaip aš anksčiau galėjau bet kokiu būdu diskriminuoti žmogų, turintį tokią patirtį“, – teigė režisierė.

Šiuos ir kitus Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus sausio 14–19 dienomis galėsite išvysti  „ŽMONĖS Cinema“„Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose.