„Aižėjančios melo sienos“: Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programos „Maišto anatomija“ apžvalga
Autorė – Aistė Balčiūnienė
Programa „Maišto anatomija“ kviečia žiūrovus pažvelgti į politinių ir socialinių įtampų kontekstą skirtinguose pasaulio regionuose. Temų įvairovė veria platesnę maišto sampratos perspektyvą, o plačiame geografiniame kontekste patiriami įvykiai, egzistencinės patirtys atsiskleidžia kaip universali žmogiškoji patirtis, naikinanti bet kokias sienas. „Maišto anatomija“ svarbi ne tik kaip politinių ir socialinių aktualijų identifikavimo laukas. Neabejotinai ji sudomins ir skirtingomis kino formomis bei galimybėmis. Čia išvysime vaidybinius, dokumentinius ir eksperimentinės formos filmus.
„Maišto anatomijoje“ koncentruojamasi ne į vienkartinį įvykį, o į nuolatinę situaciją, būseną, kuri dėl pastovumo, galios persvaros yra legitimizuojama, įgavusi dogmatiškos tiesos, „teisingumo“ pavidalą. Programos centre – pati maišto anatomija: jo priežastys ir aplinkybės. Veiksmo erdvės – šaltos, ribojančios, uždaros. Tarsi įrėminančios konstantos.
Šeši filmai – šešios istorijos, kuriose maištas kyla iš pasipriešinimo normalizuotai, absurdiškai padėčiai bei atsisakymo jai pritarti, paklusti.
Programą pradedantis vaidybinis Gerardo Del Razo filmas „Šeimyninis sekmadienis“ nukelia į Meksikos priemiestį, kuriame įsigalėjusi reketo problema. Ramų miestelio savaitgalį perskrodžia reketininkų motociklo triukšmas. Po neilgų šnektelėjimų „Tortillas Los Morales“ (Moralesų tortilijos) užkandinės – įprasčiausios pavardės ir įprasčiausio verslo Meksikoje – savininkė, kad ir vėluodama, sumoka duoklę. Tačiau pakanka vieno netikslingo judesio – vieno neįprasto poelgio – ir įprastų įvykių grandinė nutrūksta, išsiveržia užslopintas pasipriešinimas.
Debiutinis, bet jau spėjęs pelnyti ne vieną apdovanojimą Gerardo Del Razo filmas pasižymi aktualia socialine tematika ir išraiškinga kino kalba. Filme naudojami aplinkos garsai, vieno kadro (one take) technika trina realybės ir fikcijos ribas, kuria autentiškos tikrovės pojūtį. „Šeimyninis sekmadienis“ – tai filmas apie realią susivienijusios bendruomenės galią.
Jeigu „Šeimyniniame sekmadienyje“ įtempčiausios scenos vyksta už aklinų sienų – nenorima ar negalima matyti, tarsi žiūrėti būtų pavojinga, – režisierius Fırat Yücel tiesiog užlieja triukšmo, smurto vaizdų lavina. Jo filme „Laimė“ (Nyderlandai, Turkija) dominuoja dvi temos: Artimųjų Rytų, Afrikos regionų politinių konfliktų aktualijos bei patiriamų įvykių sukelta nuolatinė nemigos būsena. Karo tragedijų patirtys peržengia bet kokias sienas. Socialinių–politinių protestų fone Amsterdamo miesto ramybė ir laimė virsta tolstančia iliuzija.
Filmas „Laimė“ pratęsia skaitmeninio dienoraščio (desktop diary) tradiciją dokumentikoje. Naudojami socialinių tinklų, vaizdo platformų įrašai, žinynų nuorodos, paties autoriaus filmuota medžiaga. Greitas, intensyvus montažas atkartoja informacinės erdvės įtampą ir dinamiką.Filme apstu ironiškų priešybių, paradoksalių prasminių jungčių. Antai pasiūlymas užmigti naudojant „atpalaiduojantį triukšmą“ (relaxing noise) gretinamas su protestuotojų šūkiu: „sukelkime triukšmą nuo Palestinos iki Filipinų“. Kol vieni protestuoja, kiti – toje pačioje šalyje – gyvena ar bando gyventi laimingą gyvenimą. Filme ryški vartotojiškos visuomenės kritika; apmąstoma ekonominės gerovės ir laimės koreliacija bei kaina, už kurią laimė įgyjama.
Neišspręstos situacijos, neužbaigtumo motyvas juntamas ir vaidybiniame ukrainietės Milos Zlucenkos filme „Kritinė padėtis“ (Vokietija). Naujausias režisierės darbas atrinktas į Kanų Kritikos savaitę.
„Kritinė padėtis“ žiūrovą nukelia septynis dešimtmečius atgal. Vizualiai išraiškinga, organiška kino kalba, aiški dramaturginė linija, nuosekli, santūri forma įtraukia žiūrovą į vyksmą, kviečia liudyti. Filmo centre – tremtyje veikianti inteligentija Miunchene, po Antrojo pasaulinio karo tapusiame ukrainiečių diasporos centru. Publicisto ir politinio veikėjo Levo Rybato redaguojamas laikraštis „Ukrainian Independent“ susiduria su nuolatiniais iššūkiais: lėšų trūkumu, dialogo su emigracijoje augančia jaunąja karta paieškomis. Gyvą redakcijos pokalbį keičia panoraminiai miesto vaizdai. Ciniškas Levo Rybato nužudymas nėra atkuriamas – ilgais kadrais, bendrais planais absorbuojama Miuncheno patirtis baigiama žvilgsniu iš paukščio skrydžio ir vėl palengva sugrįžtama į žemę. Istorijos ciklas kartojasi. Pabaigos nėra.
Preciziškai naudojamas muzikinis garso takelis filmą dalija į dvi laiko juostas: vienoje atkuriama pokario inteligentijos situacija išeivijoje, kitoje – šių dienų karo paliestų ukrainiečių susitikimas Miunchene. Keičiasi kartos – vėl ir vėl, tarsi vakar, karo fone, egzode rašančios savo autentiškus likimus.
„Kritinė padėtis“ referuoja ne vienkartinį įvykį, o nuolatinę situaciją, būseną, kurioje veikiama ir ieškoma išeičių, todėl galima teigti, kad kritinė padėtis – tai „Maišto anatomijos“ programos ašis, jungianti skirtingus filmus.
Iš Ispanijos kilęs, JAV studijuojantis režisierius David de Rozas eksperimentiniame filme „Įdarytas manifestas“ kvestionuoja prasmės paieškas, migranto patirtis. Prieš akis – konceptualus, bravūriškas vaizdo pasakojimas apie gyvenimiškas mūsų pačių patirtis, kurias bandome sukomponuoti į logišką priežasčių ir pasekmių grandinę. Valingos pastangos dera su veiksmų iracionalumu, laukimo manifestacijos lydimos užkalbėjimų, ritualų – tarytum jie galėtų įtakoti laimingą pabaigą. Linksmas, ironiškas filmas pasakoja apie pastangas prisijaukinti realybę, kuri yra nepažini ir kartais turi prasmės ne daugiau nei dinozauro galva, tačiau kartu – įdomi, pasakiška bei intriguojanti.
Režisierė iš Sakartvelo Mariam Khatchvani dokumentiniame filme „Vyrų žemė“ lieka ištikima moterų padėties patriarchalinėje struktūroje temai. Unikaliame, nuo likusio pasaulio izoliuotame Ushguli kalnų kaimelyje Anna Ushkhvani po tėvo mirties bando perimti jai paliktą tėvoniją. Tačiau jos giminė visomis išgalėmis tam priešinasi. Veiksmas vyksta statiškoje, kalnų apsuptoje erdvėje. Anną supanti materija yra sunki, inertiška. Filmas neatsitiktinai pradedamas nuo bandymų inicijuoti erdvės pokyčius: kamera seka Anną, einančią nuo vieno kambario iki kito ir siūlančią juos perdaryti, atnaujinti. Visgi, galios persvara nėra merginos pusėje. „Šioje vietovėje niekada nė vienai moteriai nepavyko atgauti ar susigrąžinti žemės paveldėjimo teisių. Ir todėl filmas baigiasi taip, kaip baigiasi tikrovė“, – sako iš Ushguli kilusi filmo režisierė.
Ushguli kaime skamba Annos daina. Daina, kuriai negali uždaryti durų, – lyg svajonė, kurios neįmanoma atimti.
Aminos Krami režisuotas „Maudymosi kostiumėlis“ (Austrija, Vokietija) – jautrus, vaidybinis filmas, grąžinantis į trapų vaikystės laiką. Filmą galima vadinti poetišku, poeziją suvokiant kaip išgrynintos tiesos, tikrumo metaforą.
Į pasaulį žvelgiama iš bręstančios paauglės perspektyvos, kuriai suaugusiųjų tikrovė dar visai svetima. Noa – vyriausioji mergaitė kieme – drauge su kitais vaikais nerūpestingai leidžia vasaros dienas: žaidžia, pliuškenasi baseine. Viskas ima keistis, iš mamos gavus dovaną – ryškų, oranžinį maudymosi kostiumėlį.
Filme gausu centruotų, stambių planų, atvirų žvilgsnių, aiškių emocijų. Vaikams atiduodama visa kadro erdvė, kurioje jie ir atviri, ir drąsūs, ir pažeidžiami. Suaugusiųjų įsikišimas reiškia vidinės vaikų grupės struktūros suardymą, taisyklių primetimą, kurios kyla nebe iš vidinės pajautos, o iš socialinių normų. Maudymosi kostiumėlis – tarsi oficialus, „pareigūniškas“ laisvalaikio „dress kodas“, situacijų, taisyklių rinkinys. Susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu Noa reiškia nesaugumą ir izoliaciją. Filmo finalas – itin dėsningas, maudymukas atsiduria krūmuose.
„Maišto anatomijos“ programą pradeda ir užbaigia labai skirtingi filmai („Šeimyninis sekmadienis“ ir „Maudymosi kostiumėlis“), bet juos sieja bendras vardiklis – katarsinis situacijos išsprendimas per teisingą atpildą, net jeigu tas atpildas moraliniu požiūriu ir nėra vienareikšmiškas. Apskritai filmų istorijos dažnai lieka atviros, neužbaigtos. Veikėjų veiksmai sistemos iš esmės nekeičia, arba nekeičia taip greitai. Maištas vyksta mikrolygmenyje. Svarbiausia čia – asmeninė pozicija, pasirinkimas, konkretus veiksmas. Ir tai kartais yra vienintelis įmanomas (o)pozicijos ženklas galios akivaizdoje, veikiantis kaip svarbus tiesos liudijimas.
Maištas nebūtinai yra kolektyvinis veiksmas. Jis gali būti asmeninio pasirinkimo išraiška, gimstanti tiesos su savimi akistatoje. Juk nuo to momento viskas ir prasideda. Gal jį atrasti ir yra svarbiausia. Drąsių tiesos momentų, vienijančių, keičiančių situacijas, iš esmės norėtųsi daugiau. Tebūnie pradžioje – tik filmuose.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.