Jungtinė šeimyninių santykių patirtis – Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programa „Negaliu be tavęs“

Autorius – Mykolas Diržinauskas

Šeima – vienas pagrindinių gyvenimo ramsčių ir mokytojų. Remdamiesi į sau artimiausius žmones, mes kaunamės su asmeninėmis krizėmis, pasaulio žiaurumais. Pykdamiesi tarpusavy, mokomės pyktis ir su kitais, džiaugdamiesi – dalintis džiaugsmu. 

Šeimyninių santykių kompleksiškumas puikiai atsispindi Vilniaus trumpųjų filmų festivalio tarptautinėje konkursinėje programoje „Negaliu be tavęs“. Visų penkių filmų personažai yra vedami savo šeimyninio gyvenimo subtilybių, o taip save veda ir asmeninio gyvenimo tėkme.

Programos seansą pradedame griausmingai. Pirmasis filmas – „Be Kelės“ (rež. Lovisa Sirén), Venecijos kino festivalyje apdovanotas geriausiojo trumpametražio titulu. Tai jautrus mamos ir jos naujagimio santykius analizuojantis kino darbas. Turėdama savo vaiką savaitei palikti pas buvusį vaikiną, mama Ester susiduria su vidine dilema – kaip būti be savo kūdikio? Jos vedama ji stengiasi kuo įmanoma ilgiau būti su Kele buvusio draugo bute, o bare draugams netyčia prasitaria, kad nusižudytų, jeigu kas nors atsitiktų jos kūdikiui. 

„Be Kelės“ pasižymi ne tik nuoširdžia istorija, tačiau ir įtaigiais techniniais pasirinkimais. Vienas jų – handheld (filmavimo nuo rankų) kameros panaudojimas perteikiant Ester vidinį pasaulį. Kuomet motina be vaiko – vaizdas judrus, chaotiškas, tačiau tik Ester kartu su Kele – vaizdas ramus, jaukus, plaukiantis.

Įdomu tai, jog programos „Negaliu be tavęs“ filmų personažai, atrodytų, auga kartu su programa. Kelė yra jauniausia, o kito filmo personažas Samas jau keleriais metais vyresnis už ją.

Po gana jausmingo ir jautraus pasakojimo programa žiūrovus veda į mistiškesnį, tačiau vis dar mamos ir vaiko tarpusavio ryšį analizuojantį filmą. „Liūto uola“ (rež. Prisca Bouchetir Nick Mayow) yra filmas apie sūnaus Samo ir mamos santykius. Važiuojant link paplūdimio pastaroji kažką pervažiuoja ir vaikui tikina, jog tai buvo tik šaka. Tačiau nepatikėjęs Samas pradeda aiškintis, ar mama jam nemeluoja, ir siekia atsakyti į sau rūpimus klausimus. Galiausiai nuvykęs į įvykio vietą jis sužino tikrąją tiesą. 

„Liūto uoloje“ jaučiamas ryškus mistiškumas. Šiai jausenai išgauti pasitelkiami senovės gyventojų muzikos motyvai (taip kuriama priešprieša vaizduojamam pasaulio modernumui). 

Akivaizdus pirmųjų dviejų programos filmų kontrastas žiūrovą sudomina ir kelia klausimą: kas toliau?

Toliau – „Mano brolis, mano brolis“ (rež. Abdelrahman Dnewar ir Saad Dnewar). Ypatingai asmeniška ir autobiografiška dvynių tarpusavio santykių refleksija. Programos kontekste šis kūrinys išsiskiria savo žanru. Tai hibridinis filmas: filmuotus vaizdus papildo animuoti elementai. Istorijos personažai prisimena savo vaikystę, buvusį tarpusavio ryšį, mamos mirtį. Jaunystės memuaruose vienas iš kūrėjų ieško atsakymų. Atsakymų, kurių niekada nebus gana. Atsakymų, kurių Saadas broliui nebepasakys, kadangi likus mėnesiui iki studijų Berlyne, kur turėjo mokytis su broliu, mirė. Filmas tampa Abdelrahmano duokle broliui už bendrą kūrybą, tam tikra prasme – bendrą gyvenimą, bendrą būtį.

Po tokio emociškai stipraus filmo programa „Negaliu be tavęs“ žiūrovui suteikia progą šiek tiek atgauti kvapą. Ši proga – „Džiaugiuosi, kad tu nebegyvas“ (rež. Tawfeek Barhom). Gal tokio pavadinimo filmą ir nėra labai jauku matyti po ką tik žiūrėto jautraus asmeninio pasakojimo, tačiau jų istorijos papildo viena kitą. 

Tawfeeko filmas taip pat apie brolius. Atvykę į savo vaikystės salą jie vėl susiduria su praeities šešėliais ir tarpusavio santykių įtampa. Šis kino kūrinys programoje yra kone ramiausias. Graikijos salų panorama, jūros bangavimas ir švintantis dangus sukuria ramybės oazę, kuri yra puiki terpė trapių brolių santykių atsiskleidimui. Nors matoma istorija ir nėra itin konkreti, ji leidžia žiūrovui susikurti savo istorijos variantą ir juo įtikėti. Tai atveria duris žiūrovui suasmeninti patiriamą istoriją.

Šis raminantis taiklių dialogų filmas neliko nepastebėtas ir tarptautinėje kino industrijoje. Tawfeekas už savo režisūrinį debiutą, kuriame ir pats vaidino, buvo apdovanotas Kanų kino festivalyje „Palmės šakele“ už geriausią trumpametražį filmą.

Programa „Negaliu be tavęs“ pasiekė savo galutinę stotelę. Paskutinysis filmas – „Mažoji šeima“ (rež. Lau Charles). Per šiuos keturis kino darbus programa subrendo ir pabaigai analizuoja pilnos šeimos kiekvieno personažo vidinį pasaulį. Tiesą sakant, ši šeima net išplėstinė, nes „mažąja šeima“ Meksikos visuomenėje vadinama paplitusi praktika, kuomet vedę vyrai gyvena dvigubą gyvenimą ir sukuria paralelinę šeimą su kita moterimi ir vaikais. Tokią patirtį išgyveno ir filmo režisierė Lau Charles. Ji istoriją pasakoja savitai, iš dviejų dalių: sesės Valentinos ir brolio Quiques tos pačios istorijos skirtingų perspektyvų. Viena papildo kitą ir taip parodo realų vaizdą. Net 25 minutes trunkantis filmas geba atspindėti Meksikos visuomenės bei suaugusiųjų ydas. Žiūrovams keliami esminiai etiniai klausimai: ar tikrai galima turėti dvi šeimas? Ar galima savo šeimą iškeisti į kitą, naują?

Paskutinėje filmo „Mažoji šeima“ scenoje matome ant sofos televizorių žiūrinčius mamą su savo vaikais. Staiga jie visi užauga, tačiau lygiai taip pat toliau žiūri tą pačią laidą. Programos „Negaliu be tavęs“ metu žiūrovas taip pat užauga. Jis patyrė įvairiausių jausmų, susitapatino su skirtingais programos veikėjais ir iš kino salės išėjo ūgtelėjęs. Daugiau supratęs apie gyvenimą ir santykius, pamatęs pasaulį kitaip. 

Smagu, jog programos sudarytojams pavyko rasti itin tikslų programos pavadinimą „Negaliu be tavęs“. Iš tiesų, kiekvienas filmų personažas negalėjo be kažko. Ester be Kelės, Samas be tiesos, broliai be brolių, vaikai be mamos. Ir galiausiai, jie negalėjo būti vienas be kito. Jie negalėjo būti be savo šeimos. Visai kaip negalime ir mes.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.