Kaip mieste jaučiasi žmogus: Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programa „Miesto istorijos“

Autorė – Inga Vaičiulionytė
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis į tarptautinę konkursinę programą šiemet įtraukė trisdešimt įvairių žanrų filmų, tematiškai suskirstytų į šešias programas. Programos „Miesto istorijos“ filmus vienija pastangos užmegzti ryšį – su vieta, praeitimi, gamta, kitais ir pačiu savimi. Trumpųjų filmų šešetukas kupinas mūsų kasdienybės ironijos, absurdo, humoro, keliantis nepatogius klausimus. Visų jų veiksmas vyksta tankiai apgyvendintuose miestuose ir nors istorijos skirtingos, o filmų geografija plati ir apima net keturis žemynus, visi kūriniai kalba apie mus, apie mums artimas patirtis ir nesvetimas problemas.
Programą pradeda prancūzų režisieriaus Guil Sela vaidybinis trumpo metro filmas „Monsuri parkas“. Viešoje didmiesčio erdvėje du bičiuliai Žakas ir Natanas ieško įdomių žmonių savo kuriamam dokumentiniam filmui. Filmo kūrėjų dėmesį patraukia du draugai, kuriuos ištinka vagystė. Netikėtas nutikimas, užfiksuotas filmavimo kameros, padalina personažų ketveriukę į atskiras stovyklas, skirtingai reflektuojančias įvykį. Svarstymuose, kaip kiekvienas šioje situacijoje turėtų elgtis netrūksta absurdiškų ir juoką keliančių argumentų, filosofinių apmąstymų apie gyvenimą, pasaulio tvarką ir harmoniją, dangstant savanaudiškumą, atsainų ir neįpareigojantį požiūrį ir nenorą prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Tai – socialinė satyra, kritikuojanti šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančias vujeristines tendencijas ir tariamą teisę į privatumą, o autoironija nukreipta į filmo kūrėjus provokuoja žiūrovą atsigręžti į save. Tikimybė viešose vietose tapti vagystės auka arba apsivogti tampa dar didesne, kai pasisavinami ne vien materialūs daiktai, bet ir mūsų atvaizdai, istorijos ir privataus gyvenimo fragmentai.
„Ji pasilieka“ – dar vienas filmas, kurio veiksmas vyksta viešumoje, o fokusas nukreiptas į save. Juk greičiausiai kiekvienam iš mūsų nesvetimas jausmas, kai esame draugų apsupty, o mintimis visai ne čia. Meksikos režisierės Marinthia Gutiérrez filmo herojė Laura kartu su draugais leidžia vakarą naktinės Tichuanos centre. Pirmoji, juodai balta filmo dalis žiūrovą supažindina su sprendimu, kurį priima pagrindinė filmo veikėja. Antroje filmo dalyje fokusuojamasi į staigią jausmų audrą, kurią išgyvena žmogus priimdamas svarbų, o gal lemiamą gyvenimo sprendimą. Vidinei Lauros būsenai atskleisti režisierė pasitelkia siaubo žanrą, o jausenos realistiškumą ir paveikumą sustiprinti padeda antroje dalyje atsiradusios ryškios spalvos, bylojančios, kad visa ką matome – keistus ritualinius šokius, vampyrus, apeigas primenančius aukojimus, – tikri išgyvenimai.
„Eukaliptas“ – trečiasis programos filmas, nukeliantis į privatų butą Argentinos sotinėje ir panardinantis žiūrovą į veikėjo sąmonės srauto labirintą. Praėjusį šimtmetį menantis daugiabutis skambiu pavadinimu „Eukaliptas“, anot jo projektuotojų turėjęs užtikrinti gyventojų gerovę: ramų gyvenimą toli nuo triukšmo, darną su gamta, daug natūralios šviesos ir žalumos padedančios palaikyti gerą daugiabučio gyventojų savijautą, kaip paaiškėja, nebeatitinka pirminio sumanymo šių dienų kontekste. Režisierių Nicolás Suárez ir Ignacio Ragone filme išnyra daiktų istorijos, kurios susikirsdamos su dabartinėmis veikėjo jausenomis bei atsitiktiniais įvykiais ir asmeninėmis patirtimis galop išvirsta į tikrą detektyvą, bandant surasti paslėptą lobį. Lobio paieškos tarsi metafora atspindinti filmo kūrėjų pastangas užmegzti ryšį su savo miestu ir gyvenamąja vieta. Lobis visgi buvo rastas, tačiau kokia jo vertė?
Įpusėjus filmų programai, socialinė satyra „Akimirkai blogi“ žiūrovą nusviedžia nuo asmeninių miesto istorijų prie globalesnių procesų – neigiamų gentrifikacijos padarinių. Žemesnės klasės gyventojų rajonas Lisabonoje tampa architektų įmonės taikiniu, turinčiu potencialo tapti prestižiniu, taigi ir pelningu. Pažintis su rajonu architektų komandai baigiasi akibrokštu – kol jie už pinigus talžė automobilius liedami pyktį taip vadinamame įniršio kambaryje, gaujelė vaikų suniokojo prabangų architekto automobilį. Ir tik akimirkai žiūrovui leidžiama patikėti, kad įmonės savininkas gali virsti Geruoju Samariečiu, gebančiu užjausti skurdaus rajono gyventojus. Viskas baigiasi deklaratyviu kaltės išpirkimu. Režisieriaus Daniel Soares reflektuojamą gentrifikacijos problemą filme paryškina kontrastuojantys vaizdiniai: beprasmis naikinimo poreikis kaip pramoga įniršio kambaryje, neatsitiktinai kelyje pasirodantis šiukšliavežis architektui saldžiai suokiant telefonu apie būsimo naujo kvartalo ir gyvenimo galimybes, idiliškos naujųjų namų vizualizacijos ir skurdi rajono realybė.
Vienintelis programos „Miestų istorijos“ animacinis filmas „Kawauso“ – minimalistinis, juodai baltas filmas paveikiai reflektuojantis mūsų laikus: vartotojišką visuomenę, karinius konfliktus sukeliančius didžiulę aplinkos taršą ir įtakojančius spartų gyvūnų rūšių nykimą. „Kawauso“ reiškia japoninę upinę ūdrą, kuri 2012 m. buvo oficialiai paskelbta išnykusi. Japonų režisieriaus Akihito Izuhara filme žiūrovas turi galimybę retrospektyviai stebėti dramatišką upinės ūdros likimą iš šalies. Ši laiko distancija sukelia bejėgystės jausmą, kad pavėlavome ir nebegalima nieko pakeisti, tad belieka klausytis melancholiškos atsiprašymo dainos filmo pabaigoje, apgailestaujant, kad savu laiku nepavyko susikalbėti.
„Grybukai“ – portugalų režisieriaus Jorge Jácome filmas pasakojantis apie Lisabonoje gyvenantį venesualietį Daną, kuris netoliese esančiuose miškuose ieško magiškų grybukų ir pašto balandžiais siunčia juos tiems, kuriems reikalinga pagalba. Nepaisant to, kad šie grybai nėra legalūs, neuromoksliniai tyrimai rodo teigiamą grybuose esančio psilocibino naudą gydant depresiją. Filmas gilinasi į susvetimėjimo ir ryšį su gamta ir savimi praradusio žmogaus temas. Paskutinysis programos kūrinys žavi ne tik išskirtine istorija, bet ir terapinio poveikio estetika. Spalvingais kameros efektais, stambiais planais, fiksuojančiais šviesos ir šešėlių žaismą, skraidančius balandžius, augalus, lėtu tempu, raminančiais gamtos, kurkiančių balandžių garsais kuriama lengva psichedeline atmosfera, kontrastuojanti su numanomu miesto šurmuliu ir skuba.
Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programa „Miesto istorijos“ kviečia kartu tyrinėti miestų paradoksus, kur susikerta asmeninės patirtys, globalios tankiai apgyvendintų miestų problemos ir harmonijos ilgesys. Šešetas filmų, sujungtų ironijos, absurdo ir subtilios autoironijos gija, pasakoja istorijas apie prarastus ryšius ir jų paieškas – su vieta, savimi ar kitais ir kelia aktualius klausimus bei skatina permąstyti mūsų kasdienybę.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.