„Lithuanian Shorts“ apžvalga: apie santykius lietuviškose trumpametražių filmų premjerose

Lietuviškų trumpametražių filmų sklaida besirūpinanti agentūra „Lithuanian Shorts“ pristato naujausių lietuvių kūrėjų trumpųjų filmų apžvalgą. Šiame tekste aptariami penki trumpametražiai filmai, kurių premjeros įvyko šių metų tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinėje programoje „Trumpas konkursas“.

„Kino pavasario“ lietuviškose trumpo kino premjerose šiemet dominavo režisierės moterys. Kai kurios jau įsitvirtinusios ir turinčios savo stilių, kitos dar tik debiutuojančios režisieriaus kėdėje. Penkiuose filmuose išryškėja joms artima tema – santykiai: su mylimuoju, šeima ir galiausiai pačiu savimi. Tai – universalūs klausimai, dominantys kiekvieną iš mūsų ir tikrai jau ne vienerius pastaruosius metus dominuojantys jaunųjų režisierių darbuose.

Jorūnė Greičiūtė po Europos šalių kino forume „Scanorama“ apdovanoto trumpametražio filmo „Viskas gerai“ (2020) ir toliau nagrinėja žmonių santykius. Tik šįkart jos vaidybinio filmo „Išvyka“ (2022) pagrindiniai herojai nebe vidutinio amžiaus žmonės, o 30-mečių pora, išsiruošusi į ilgą kelionę svetimoje šalyje. Jų tikslas – pasiekti stovyklą, kurios vadovas arba vadinamas mokytojas padės jiems išspręsti santykių problemas. Nuo pat filmo pradžios Mildos Noreikaitės ir Valentino Novopolskio vaidinama pora patalpinama į sunkiai akimis aprėpiamą, dykvietę primenančią erdvę, kurioje be jųdviejų atrodo nėra nė gyvos dvasios. Taip režisierė sutelkia visą dėmesį į du žmones, panašu, jau kurį laiką gyvenančius kartu dėl patogumo, o ne iš meilės vienas kitam. Jų dialogai panašesni į monologus, kurie nesulaukia atsako, kaip ir fizinis artumas, kurio nebėra. J. Greičiūtė kalba apie savo kartą, kurios atstovai jau žino, ką reiškia turėti ilgalaikius santykius. Juose nebėra jaunatviškos aistros, bet daugiau slypi pragmatiški dalykai. Pernelyg ilgas užsibuvimas rutinoje, santykiuose iššaukia krizę. Nors šiame filme taip ir nesužinome, kada viskas pradėjo byrėti. M. Noreikaitės veikėja šiuose santykiuose užima aktyvią poziciją. Ji žymiai labiau stengiasi, ir tikriausiai buvo ta, kuri ir inicijavo kelionę. Tuo tarpu jos partneris į viską žiūri su ironija, ir nepanašu, kad labai pergyventų dėl žlungančių santykių. Šiame kelio filme jiems lemta trumpam išsiskirti, kad situaciją būtų galima pamatyti iš šalies. Bet net ir tada mes liekame su Mildos veikėja, nes tai jai reikia nuspręsti, ką toliau daryti su ta užgesusia meile.

Urtės Sabutytės „Sausroje“ (2022) santykių jau nebeišgelbės jokia stovykla ar guru. Pagrindinė veikėja anksti ryte palieka dėžėmis apkrautą butą ir ant sofos miegantį buvusį vaikiną. Ši, išsikvietusi taksi, planuotai ar neplanuotai atsiduria miške, kur išjungusi telefoną ir atsikračiusi ją kaustančių rūbų, atsiduoda gamtai. Jos klaidžiojimas po mišką ir maudynės upelyje, užfiksuotos Ugniaus Tuleikio kamera, primena performansą. Tik šis, dažniausiai atliekamas prieš meno žiūrovus, „Sausroje“ yra skirtas pačios veikėjos apsivalymui. Kine nėra naujiena bėgti/grįžti į gamtą, kai šiuolaikinis gyvenimas tave nuvilia. Tai matėme Seanno Penno „Atgal į gamtą“ ar Jean-Marc Vallée „Laukinė“. Tik Sabutytės filme viskas pateikiama konceptualiau, nors kaip ir holivudinių filmų veikėjai, mergina taip pat patiria katarsį gamtoje.

Birutės Sodeikaitės „Elenoje“ (2021) pagrindinė veikėja ir toliau būtų laimingai sklandžiusi tarp rožinių debesų, jeigu ne sutiktas nelemtas Raudonas Gervinas. Viename iš dviejų šiemet pristatytų animacinių filmų režisierė kalba apie moters laisvę ir pasirinkimą. Po gražaus ir aistringo Elenos ir Gervino šokio, moteryje pasėjama sėkla, kuri pradeda greitai augti. Animacija leidžia atsiskleisti kūrėjo fantazijai ir jam kalbėti metaforomis. Niekas Sodeikaitės filme nėra vaizduojama tiesiogiai. Negalima nuneigti ir tam tikrų stilistinių panašumų su jos pirmuoju lėlinės animacijos kūriniu „Paskutinė stotelė – Mėnulis“. Galų gale, abi jos filmų veikėjos žvalgosi į dangų. Sparnai tampa laisvės metafora, apie kurią pasąmoningai tikriausiai galvoja ir pati režisierė.

„Kino pavasario“ „Trumpo konkurso“ programoje debiutavo dvi režisierės – dainininkė Jurga Šeduikytė ir scenaristė Birutė Kapustinskaitė. Jurga kaip ir Sodeikaitė festivalyje pristatė animacinį kūrinį „Mora Mora“, kurį jai padėjo kurti Robertas Nevecka. Būtent jame ir matomas Neveckos braižas, pastaruoju metu itin atsiskleidęs jo iliustracijose. „Mora Mora“ yra toks pat abstraktus kaip ir Sodeikaitės „Elena“. Mergaitė grimztanti į begalinę jūrą, atsiranda magiškame pasaulyje, kuriame ji sutinka bauginančią būtybę. Pianino klavišais ji supranta galinti valdyti vėją ir taip bando laviruoti šiame pasaulyje. „Morą Morą“ (2022) galime interpretuoti kaip vidinę veikėjos kelionę. Filmo pradžioje įvyksta transformacija, kur iš užaugusios merginos vėl virstama mergaite ir panirstama į praeitį. Kas yra ta būtybė ir ką simbolizuoja šis įšalęs pasaulis – neaišku. Aišku, tik tai, kad pačioje istorijoje svarbią vietą užima muzika. Galbūt tai asmeninė Jurgos, užaugusios muzikantų šeimoje ir ilgą laiką scenoje gyvenančios dainininkės, istorija. Tai mielas filmas, tinkantis plačiajai, įvairaus amžiaus auditorijai, tik forma jame žaidžia svarbesnį vaidmenį nei pati istorija.

B. Kapustinskaitė jau įrodė savo talentą kaip gabi pjesių ir scenarijų autorė. 2018 m. jai įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už pjesę „Terapijos“, o kine ji parašė arba prisidėjo prie ne vieno ilgo metro filmo, kaip pavyzdžiui, „Čia buvo Saša“ ar „Žmonės kuriuos mes pažįstam“. „Kino pavasaryje“ galėjome išvysti jos režisūrinį debiutą „Motinos“ (2022), atvirai, vietomis su absurdu kalbantį apie motinystės nerimą. Į pajūrį vienišos mamos Aldonos atvyksta aplankyti paskutinį mėnesį nėščia dukra. Jau nuo pat pradžių susiduriame su pernelyg dideliu motinos rūpesčiu. Nesaugi mašina, vandenyje plaukiojančios medūzos – Aldona pasiryžusi apsaugoti savo dukterį nuo visko. Kontrastuojant, šaltu protu čia vadovaujasi Laimos Akstinaitės vaidinama dukra, neleidžianti įsigalėti nenumaldomai baimei ir chaosui. Šių dviejų aktorių – Aldonos Vilutytės ir L. Akstinaitės derinys puikiai atrodo ekrane. Motiniškas rūpestis atpažįstamas daugeliui – ar žvelgtume iš mamos, ar dukros perspektyvos. Tiesa, vietomis suglumina garso takelis, kartais kuriantis įtampą kaip siaubo filme. Jis ypatingai ryškus dukros ir motinos konfrontacijos scenoje, slaptai įrengtame kūdikio miegamajame. Žiūrėdama šią sceną svarsčiau, ar tik tuoj Aldona nesugalvos dukros įkalinti šiame bute visam laikui ir iš dramedijos filmas greitai virstų siaubo trileriu. Žinoma, taip neįvyksta, o ir motiniškas nerimas pamažu atslūgsta.

Ieva Šukytė

Trumpametražio kino recenzijų skiltį„Trumpas kinas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.