Pokalbis su kino kūrėja Susana Wallin: „Mes jaučiame, kaip juda laikas“

Autorė – Eglė Maceinaitė

Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pirmą kartą pristatyta judančių vaizdų ir kino kūrėjos Susannos Wallin kūrybos retrospektyva. Wallin tyrinėja kino, teksto, garso, instaliacijos bei dirbtinio intelekto siūlomas galimybes, kilnodama reikšmes iš vienos medijos į kitą ir leisdama joms persiformuoti. Pokalbyje Susanna pasakoja apie savo kūrybinį procesą, santykį su Floridos gamta ir laiko judėjimu. 

– Festivalyje pristatyta jūsų filmų retrospektyva, paroda „Triksterio budynės“, taip pat vyko meistriškumo dirbtuvės. Kaip keičiasi jūsų santykis su filmais jiems pereinant iš kino erdvės į parodą?

– Norėjau parodyti savo kūrybą skirtingose versijose ir pažiūrėti, kaip tarp jų randasi naujos temos. Dirbtuvėse dariau kai ką visiškai naujo – skaičiau eiles, kurias parašiau filmams. Norėjau pamatyti filmus užrašytus arba išgirsti juos perskaitytus. Apie retrospektyvą ir parodą mąstau horizontaliai, dėliodama darbus skirtingose linijose. Kine turime lūkestį tamsai, o paroda leido pamatyti darbus koncentruotoje erdvėje. 

Mane domina galimybė grįžti prie tų pačių temų sujungiant jas su naujomis medijomis ar erdve. Taip atsiranda ir naujų klausimų, ir atsakymų – atsimuši į pačią erdvę. Iki šiol nesu tikra, kas vyksta galerijoje. Atsivežiau daiktų iš savo svetainės, parodoje jie pradėjo kalbėtis su filmais. Mane domina ir lūkesčiai, kuriuos turime filmams. Pavyzdžiui, Idalija yra kompiuterio darbalaukyje sukurtas filmas. Pamaniau, išdidinkime šiuos vaizdus, ir pažvelkime į juos lėtai. 

– Kaip parodoje veikia triksterio figūra?

– Mane domina kelionė skirtingais režimais, per mirtį ir gyvenimą, žmogų ir gyvūną, naktį ir dieną. Kai kurie klausimai gali skrosti skirtingas erdves. Triksteris gali tai padaryti. Parodoje svarstau apie tai, kas priklauso žmogiškai ir nežmogiškai erdvei. 

– Retrospektyvos filmuose įvykių pasakojimas struktūruojamas tarsi be pradžios ir pabaigos. Kaip filmuose užčiuopiate laiko tėkmę ir tarpines būsenas?

– Mane domina dinamika ir judėjimas, mintis, kad kažkas tuoj nutiks, virpėjimas ore. Mes jaučiame, kaip juda laikas. Kamera gali būti statiška, bet kažkas pulsuoja kadre. Surandu filmo siužetą praleisdama daug laiko toje erdvėje, stebėdama ir filmuodama. Pavyzdžiui, filme Naktinė treniruotė dirbau su šokio kompanija. Norėjau išnaudoti jų įgūdžius kitokiu būdu ir kitokioje erdvėje. Tuo pačiu norėjau, kad choreografija atsispindėtų visuose elementuose – naktyje, šviesoje, kameros judesy. 

– Gamta jūsų kūriniuose aktyvi, emociška. Kaip Floridos kontekstas formavo filmus Du skalbinių segtukai viename voke ir Lizzie? Juose filmuojate dvynius medkirčius Justiną ir Johnį.

– Floridoje gamta skverbiasi visur. Tai greita, kunkuliuojanti sistema – tamsi ir šviesi, drėgna, joje justi ir naikinimas, ir gyvybė. Du skalbinių segtukai viename voke nufilmavau, kai susipažinau su Justinu ir Johniu. Jie buvo mano kaimynai. Žaibui pataikius į ąžuolą, jie baiminosi, kad šis nukris ant jų namo, todėl ruošėsi jį nupjauti. Supratau, kad galiu pabūti šalia šio įvykio, pradėjau filmuoti. Mane domino, kaip atrodys tie vaizdai, be to, jie man pasirodė svarbūs ir asmeniškai – neseniai buvo miręs mano tėtis. Tą pačią dieną, kai jie pjovė medį, įvyko nuostabus sutapimas: Justinas ir Johnnie pradėjo tvarkyti prieš kelerius metus mirusios mamos daiktus. Irimas vyko ir lauke, ir viduje – man tai tapo elegantišku būdu sujungti dvi temas.

– Parodoje pristatote naujausią, dar vystomą filmą Eiva. Jis pratęsia Lizzie, sukurtą po jūsų kaimynės Lizės mirties, šiai perdavus jums senas kino juostas. Kaip vyko šių filmų kūrybinis procesas? 

– Kai Lizė griovė savo namą, rado seną kartoninę dėžę su 8 mm juostomis ir pasiūlė jas man. Iš pradžių nesusidomėjau, pasidėjau jas garaže. Žinojau, kad juostos pažeistos, jos namas buvo apėjęs pelėsiais, šalimais esanti pelkė, galima sakyti, jį rijo. Kai pradėjau galvoti apie parodą, supratau, kad juostos gali tapti filmo Lizzie pratęsimas, apie pelkę, kuri ryja save pačią. 

Mane domino ir mano pačios reakcija į tai, kad po Lizės mirties nebegaliu kurti naujo jos atvaizdo. Todėl juostose atsispindi vaizdų ar atminties sunykimas, taip pat ir perorganizavimas, kurį atlikau pati. Kurdama šį filmą veikiau kaip vaiduoklis, žiūrintis juostą ir perdarantis ją. Norėjau įvesti savo struktūrą, visiškai perėmiau šį dokumentą. Galima sakyti, aš, Lizė ir pati medžiaga esame filmo bendrautoriai. Man tai buvo naujas procesas, nes dirbau skenuodama kiekvieną juostos kadrą, statiškuose kadruose aktyvavau laiką, kuris pats save naikina. Konceptualiai mane domino tai, kad juostoje nufilmuotas vandens šaltinis, o pats vanduo tuo pačiu metu naikina juostą. Medžiaga atsimuša į savo pačios reprezentaciją. Taip yra ir Floridoje – čia viskas pastatyta ir struktūruota, o tada nugriaunama ir perstatoma kitaip. 

Paroda „Triksterio budynės“ galerijoje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki vasario 21 d.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.