Režisierius Jonas Trukanas: fantastiniai filmai tinka visiems

Režisierius, Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programos „Kitos realybės“ kuratorius Jonas Trukanas pasakoja, kad ši programa – tai savotiška kelionė per fantastinio kino porūšius, kiekvienam žiūrinčiajam padovanosianti nepamirštamą akistatą su šiuo rečiau Lietuvoje pristatomu kino žanru.  „Trumpametražis filmas žiūrovui siūlo tą pačią patirtį kaip ir pilno metro filmas, – neabejoja režisierius. – Skirtumas tik tas, kad tų patirčių per tą patį laiką galima pajusti  dar daugiau. Jeigu mes turime šokolado dėžutę su skirtingais saldainiais, tai kam valgyti vieną, jeigu galima paragauti šešis ar septynis skonius iš karto,“ – sako jis ir kviečia iki sausio 24 d. apsilankyti trumpametražių filmų seansuose – labai įdomiuose ir galinčiuose kiekvienam iš mūsų duoti labai daug.

– Jeigu, regis, dar prieš gerą dešimtmetį trumpametražis kinas buvo suprantamas kaip pradedančiųjų režisierių kūryba, šiandien jau galime pasakyti, kad tikrai taip nėra – dažnai prie trumpukų aprašymų matome nemažai garsių kino kūrėjų vardų, kuriančių juos šalia ilgo metro filmų. Koks tavo akimis apskritai šiandien yra trumpametražis kinas?

– Ilgą laiką trumpametražis kinas tikrai buvo suprantamas kaip tramplynas, padedantis režisieriui pasiekti pilnametražius filmus. Ir iš dalies tai yra tiesa, nes trumpametražiai filmai pradedančiajam kūrėjui yra treniruotė. Tačiau ko pats ilgai nesupratau – gal tiksliau pasakius, ne visada tai pavykdavo įgyvendinti – trumpametražiui filmui reikia trumpametražės istorijos. Vienas įvykis ar pasakojimas turi tilpti į 10-15 minučių. Dauguma pradedančiųjų režisierių per tą trumpą laiko tarpą bandydavo papasakoti ilgo metro istoriją ir tai jautėsi. Tačiau dabar žiūrėdamas ir Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus, ir kitus trumpukus, matau, kad pokytis jau yra įvykęs. Nesvarbu, ar režisierius yra pradedantysis, ar patyręs, forma jau yra suprantama. Taigi kuo toliau, tuo mažiau pastebiu ilgametražių filmų, kurie apsimeta trumpametražiais.

– O kokia situacija yra su fantastiniu trumpametražiu kinu? Ar pokytis įvykęs ir ten?

– Nemažai apie tai galvojau. Fantastinis kinas dažniausiai kalba arba apie mūsų pasaulį, kuris kažkuo yra kitoks, arba apie visiškai kitokį pasaulį, kuris mums yra nepažįstamas. Žiūrėdamas filmą, žiūrovas turi suprasti to pasaulio taisykles – jeigu ekrane matome mokslinę fantastiką, turime suprasti, kaip pasistūmėjo žmonių rasė, jeigu kalbame apie tam tikrą postapokaliptinį scenarijų, mums turi būti aišku, kodėl įvyko apokalipsė. Paaiškinti žiūrovui, kuo šis pasaulis, kurį jis mato, skiriasi nuo to, kurį mes pažįstame, kainuoja laiko. Manau, kad geriausi fantastiniai trumpametražiai filmai yra tie, kurie ekrane sukurtą pasaulį žiūrovui geba parodyti suprantamai, be tiesioginės mums pateikiamos informacijos.

– Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje kuravai programą „Kitos realybės“, kurią sudaro 6 trumpo metro filmai. Iš kiek trumpukų teko atsirinkti ir kuo išsiskiria į programą patekę filmai?

– Iš viso peržiūrėjau 200-300 trumpametražių filmų. Juos atrinkdamas norėjau, kad filmuose matomas pasaulis įtrauktų – fantastiniame kine jis ypač svarbus, todėl smalsu pamatyti naujas idėjas. Kalbu ne tik apie istoriją, bet ir kontekstą. Pavyzdžiui, zombių apokalipsė pati iš savęs, jau turbūt nėra įdomi. Vienas mano asmeninių favoritų programoje yra prancūzų režisierių Léo Berne ir Raphaël Rodriguez filmas „Sapnų cenzorius“, pasakojantis apie kompaniją, užsiimančią sapnų programavimu žmonėms. Jį pažiūrėjęs galėjau pasakyti, kad jis labai įdomus, nes nieko panašaus – net idėjos – nebuvau niekur matęs. O pati programa yra pakankamai eklektiška. Fantastika yra labai platus terminas, po kuriuo telpa daug dalykų. Norėjau žiūrovui pasiūlyti įvairiapusę patirtį.

– Kokias fantastinio trumpametražio kino tendencijas pastebėjai sudarydamas programą?

– Vienas dalykas, į ką režisieriai ir scenaristai labai kreipia dėmesį, yra distopija. Turbūt normalu galvoti apie žmoniją, pastebėti, kas mums nesiseka, patyrinėti, kur kažkas blogo įvyko – šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kad turbūt natūralu numatyti pakankamai prastą scenarijų. Distopinių filmų buvo tikrai labai daug. Distopija turi tą savybę, kad su ja labai lengva nueiti juodumą. Manau, kad fantastinis filmas apie distopiją turi ką nors pasakyti apie mus šiuo metu. O kartais distopija būna tik distopija,  be galutinės filmo išdavos. Kur kas mažiau pastebėjau utopijų – turbūt normalu, kad pasaulyje, kuriame įvykiai sukasi nuo pandemijos iki karo ir su tuo susijusių dalykų, surasti viltį yra sunkiau. Tačiau programoje „Kitos realybės“ filmų apie viltį yra. Kartu pastebėjau, kad atgyja retrofuturizmas – požiūris į ateitį iš 60-70-ųjų perspektyvos. Dažniausiai jis yra pakankamai naivus, pavyzdžiui, filme vaizduojamos skraidančios mašinos, tačiau tai irgi įdomu, nes retrofuturizmas retai kada remiasi konkrečiais moksliniais faktais – jis yra apie žmonijos norą tobulėti ir pamatyti tuos dalykus, kurių nematai.

– Kurių šalių fantastiniai trumpukai tau buvo įdomiausi?

– Ši tendencija bendra tiek pilnametražiui kinui, tiek trumpametražiui, bet viena tokių šalių yra Ispanija. Taip turbūt iš dalies yra dėl to, kad joje labai stipri žanrinio kino tradicija, taip pat vyksta daugybė festivalių, globojančių būtent fantastinį kiną. Bene labiausiai pastebimas Sitges – seniausias fantastinio kino festivalis Europoje. Kiekvieną kartą žiūrėdamas kiną iš Ispanijos pastebi labai daug įdomių idėjų.  Žinoma, turbūt tai lemia ir filmų kiekis – jų sukuriama labai daug. Taip pat iš to ką mačiau, išsiskiria graikai. Programoje „Kitos realybės“ turime vieną labai įdomų graikišką filmą apie bites. Dauguma graikų filmų – dažniausiai mokslinės fantastikos – yra labai lyriški ir tai yra labai įdomu. Ta lyrika, poetika, dažniausiai su labai mažai smurto yra kažkokia tendencija, kuri pasikartoja graikiškame kine.

– Paskutiniais metais pastebiu tendenciją, kad trumpametražis kinas, o ir visi filmai apskritai, ilgėja. Viena vertus, tai gana keista, nes moksliniai tyrimai rodo, kad žmonių dėmesio sutelkimo trukmė vis trumpėja. Kita vertus, dažnas mūsų vienu prisėdimu galime peržiūrėti 10 serijų serialo sezoną. Kaip tu kaip režisierius ir kaip žiūrovas vertini tokią situaciją?

– Labai įdomus pastebėjimas, nes super ilgo metro filmai iš tikrųjų yra nedidelis maratonas. Tačiau jeigu kalbame apie trumpametražius filmus, manau, kad kompleksiškos istorijos reikalauja laiko ir tai yra normalu. Šiek tiek užtrunka susitapatinti su personažu, atsiranda ir tarpžmogiškumo momentas – fantastiniuose personažuose aš mačiau labai daug žmogiškumo. Tai labai džiugina ir tam, aišku, reikia daugiau laiko, nei, pavyzdžiui, ekranizuoti anekdotą. O dėl tendencijos – aš nebūtinai ją pastebėjau, bet įdomu, ką pasakei apie serialus. Visgi manau, kad trumpametražis kinas nėra apie eskapizmą. Jį žiūrėdami vis tiek turime susikaupti, skirti savo dėmesį. Trumpametražiai filmai savyje taip užkoduoti, kad auditorija turi būti į jį įsitraukusi. O daugumą serialų, savaime suprantama, ne visus, galima žiūrėti atrašinėjant darbinius el. laiškus.

– Kaip manai, kiek Lietuvoje yra fantastinio kino gerbėjų? Ar ta auditorijos dalis vis dar nišinė?

– Aš pradėjau domėtis fantastika, kai man buvo 12-13 metų – pirkau leidyklos „Eridanas“ knygas, jas skaičiau. Veikė įvairūs fantastų klubai, kuriuose buvo galima susitikti su panašiai mąstančiais žmonėmis. Ir tuo metu tas vadinamasis fandomas, ta visa kultūra, Lietuvoje buvo truputį užribyje – ji nebuvo populiariosios kultūros dalis. Dabar, ypač su didžiųjų studijų, pavyzdžiui, „Walt Disney“ ar „Marvel“, atėjimu fantastika tapo meinstrymu. „Haris Poteris“, „Žiedų valdovas“ – galime vardinti ir vardinti filmus. Ir nėra taip, kad jei matei „Žiedų valdovą“, esi kažkoks išskirtinis: dauguma žmonių jį matė arba skaitė. Taigi man atrodo, kad šiuo metu fantastika nėra išskirtinai tam tikrai auditorijai tinkamas žanras – ją žiūrime visi. Šiandien jaunajai kartai matyti „Marvel“ filmus – beje, nebūtinai tai gerai, ar blogai – jau yra visiškai normalu. Tai kasdienybė. Todėl manau, kad auditorijos net nereikėtų skirstyti –  fantastinis kinas tinka visiems.

16-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis vyksta sausio 18–24 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino salėse bei namų kino platformoje ŽMONĖS Cinema.