Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kviečia į vasaros kino vakarą Bėgių parko angare: programa „Vaiduokliai tarp mūsų“

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet sugrįžta į vasaros renginių ciklą „Gilios upės tyliai plaukia“ ir rugpjūčio 5 d. 20 val. kviečia į nemokamą trumpametražių filmų vakarą Bėgių parko angare. Šiemet žiūrovų laukia viena ryškiausių festivalio tarptautinės konkursinės programos dalių – „Vaiduokliai tarp mūsų“.

Šeši skirtingų šalių kūrėjų filmai tyrinėja tai, kas dažnai lieka nepastebėta, tačiau tyliai veikia mūsų kasdienybę. Programoje vaiduokliai įgauna įvairiausius pavidalus – nuo mirusios močiutės, bandančios apsaugoti savo anūką nuo lemtingo sprendimo, iki karo prisiminimų, įsikūnijančių kraštovaizdyje, archyviniuose vaizduose ar žmogaus pasąmonėje. Skirtingi savo estetika ir pasakojimo būdu filmai susijungia į vientisą kelionę po atmintį, netektį, istoriją ir tai, kas, regis, jau praėjo, bet vis dar gyvena tarp mūsų.

Programą pradeda Kambodžos režisieriaus Chheangkea filmas „Močiutės Nai numylėtinis“, pelnęs žiuri prizą „Sundance“ kino festivalyje. Mirusiųjų pagerbimo dieną močiutė Nai trumpam grįžta iš anapus, sužinojusi, kad jos homoseksualus anūkas ketina pirštis merginai. Švelni ir jautri istorija vaiduoklio figūrą paverčia rūpesčio ir šeimos atminties simboliu.

Asmeninės netekties temą pratęsia prancūzų režisierės Agnès Patron animacija „Į girią“, kurios premjera įvyko Kanų Kritikų savaitėje. Filmas pasakoja apie seserį, negalinčią paleisti mirusio brolio prisiminimo. Miškas prie upės tampa vieta, kur susilieja dabartis ir praeitis, o neišgyventas gedulas įgauna vaiduoklišką pavidalą.

Vėliau programa pristato Maria Estela Paiso dokumentinį filmą „Daiktai šiaip sau nekrenta iš dangaus“, pristatytą „Visions du Réel“ festivalyje, kuris jungia animaciją, dokumentiką ir koliažą į pasakojimą apie Filipinų jūroje vykstančius teritorinius konfliktus. Asmeniniai prisiminimai čia persipina su bendruomenių traumomis, o vanduo tampa erdve, kurioje perduodamos neišsakytos baimės.

Palestiniečių kilmės režisieriaus Theo Panagopoulos kino esė „Gėlės tyliai liudija“, apdovanota pagrindiniu trumpametražių filmų prizu „Sundance“ festivalyje ir nominuota Europos kino apdovanojimams, archyvinius kadrus paverčia jautriu pasakojimu apie Palestinos istoriją ir šiandieną. Tai filmas apie tai, kas lieka už kadro, kas buvo ištrinta iš kolektyvinės atminties, tačiau vis dar tyliai kalba apie savo egzistavimą.

Ngọc Duy Lê filmas „Kol jūra neužmiršo“, kurio premjera įvyko praėjusių metų Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės“, seka dviejų vaikinų kelionę ieškant užmiršto vietnamiečių kareivio kapo. Lėti pokalbiai, peizažai ir karo prisiminimai atskleidžia, kaip praeitis persikelia į naujas kartas ir toliau formuoja dabartį.

Programą užbaigia 2025-tais metais Kanų Kritikų savaitėje pristatyta animacija „Dievas yra drovus“, kuri Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pelnė Geriausio tarptautinės konkursinės programos filmo apdovanojimą. Traukinyje vykstantis pasakojimas apie didžiausias žmonių baimes primena, kad kartais stipriausi vaiduokliai gyvena ne apleistuose namuose, o mūsų pačių vaizduotėje.

Vasaros renginių ciklas „Gilios upės tyliai plaukia“ kviečia trumpam sustoti, įsiklausyti į šias istorijas ir kartu patirti vieną stipriausių šių metų Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programų neįprastoje vietoje. Organizatorius: „Meno avilys“. Finansuoja: Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba